Nusiritus Kino Pavasariui į pabaigą, turiu pastebėti permainingą Vilniaus orą ir radikaliai skirtingas nuomones apie nekasdieniškus Kino Pavasario filmus. Vieno jų aprašyme paminėta neginčijama tiesa “Po seansų vieni žiūrovai plojo, pasipiktinę – švilpė” aiškiai atspindi šių metų situaciją. Asmeniniai guru praranda savo strategines pozicijas, nuo dangaus krenta kelrodės žvaigždės ir kitos nesąmonės, ir visiškai nesilaikydami tradicinių kriterijų išskirtiniais tampa nauji veidai ir išskirtiniais išlieka seni.
Spalvingas kaspinas ir kibiras kraujo. Korėja.
Praėjusių metų žiūrovų mėgiamiausiu išrinkto filmo “Tušti Namai” autorius Kim Ki-dukas šiais metais paleido per 17-ka dienų nufilmuotą subtiliai fatališkų simbolių sklidiną juostą “Lankas”. Atrodo taip, kaip ir skamba. Lemtingumas ir simbolių svarba tiesiog sunkėsi per ekraną. Ryškios spalvos nurodančios į tirštą paauglystę ir populiarioji tradicijų estetika sėkmingai plukdė filmą kol liko 10 minučių iki pabaigos. O tada paaiškėjo, kad simbolika gali būti per plonas ledas net tokiam patyrusiam fabrikui kaip Kim Ki-duko. Vietinio žodžiais tariant: “praėjusį kartą pabaiga išgelbėjo filmą, šį kartą sugadino”. Rytietiška filosofija ir tradicija – madingas reikalas. Jei kam nepatinka kaspinai ir ryškios spalvos, korėjiečiai visada dar gali pasiūlyti kerštą ir kibirą kraujo.
Kim Jee- woon “Tas švelnus gyvenimo skonis” rodo: didžiausia korėjiečių problema yra ta, kad į susišaudymus jie ateina su peiliais. Pačiai istorijai trūksta motyvacijos, bet šiaip viskas pagal programą. Aklas kerštas, bejausmiškumas, prasmės paieškos, simbolika ir linkstantys žiūrovų keliai. Žiūrėčiau dar kartą.
Kontraversijos ir atviras seksas
Daugybę visokių simbolių ir reikšmių perduoti bando belgų “Ledkalnis”. Tačiau aiškiausiais simbolis vienas – jo kūrėjai iš cirko. Elgesio modeliai ir humoras stipriai primena vakarietiško animacinio filmo ir lietuviško humoro teatro tradiciją. Gal kam ir juokinga, kai žmogus pririštas prie akmens trenkiasi veidu į cementinį grindinį, arba kai sustabarėjimas išreiškiamas besikartojančiomis frazėmis ir vaikais įnirtingai tepančiais sviestą ant batono, tačiau mane tokiais atvejais aplanko neviltis.
Nors kontraversiškiausiais filmas, matyt, “Mūšis rojuje”. Vienus labai sužavėjęs, o kitus nuvylęs. Carlos Reygadas pateikia labai aiškias taisykles: neprofesionalūs aktoriai, perdėtas nuogo kūno ir sekso eksponavimas, tiesmuki scenų ir aktorių kontrastai, Meksiko realybė ir atgailos bei religijos svarba. Įtariu, kad tai turėtų būti panašu į natūralų gyvenimą ir tikrus pojūčius, tačiau yra atvirkščiai – rodymo būdas atitolina žiūrovą nuo filmo. Filmas bando primesti konceptualumo, aktualumo ir galiausiai meno sąvokas. Mes privalome aiškiai matyti, kaip toli tai yra nuo Holivudo.
Nemažai atviro sekso scenų buvo porno erotiniame miuzikle “Kaprizingas debesis”. Apibūdinimas “porno erotinis miuziklas” puikiai atspindi filmo esmę. Pradžioje šiek tiek porno, po to šiek tiek erotikos, arbūzų ir pasivaikščiojimų. Galiausiai iš pelkės išlįs ichtiandras su žvynais ir sudainuos ariją. Visa tai kartosis kelis kartus nepažeidžiant pradinės tvarkos. Visai juokinga.
Už ką?
Visiškai atvirkščiai Pantelis Voulgaris ir jo “Nuotakos” nesibaido holivudinių klišių. Eksportuojamų nuotakų valtis plaukia į JAV iš Europos. Pakeliui vienos iš meilės šokinėja per bortą, kitos klausosi priesaikų ir planuoja pabėgimą, o trečios – vaidina trečiaeilius vaidmenis. Visi kiti taip pat labai schematiški. Fotografas Normanas su samotrakiete Niki pretenduoja į patetiškiausių dialogų dešimtuką kino istorijoje. Mes viską supratome nuo pirmųjų minučių, kam reikėjo mus kankinti dvi valandas? Panašų laiko tarpą nuo gyvenimo nupjauna juosta “Vanduo” (rež. Deepa Mehta). Kastų sistema – induizmo “spindesys ir skurdas”. Sakykime, šis filmas – profesionalus taktinis manevras, o Deepa Metha – indų Žemaitė. Aiškus būtent tiek, kad kiekvienas nerūpestingas vakarietis žiūrėdamas suprastų beviltišką našlių padėtį.
Šeimos santykiai ir kokybiško kino kasdienybė
Tačiau net ir nerūpestingiems vakariečiams aktualus kartų konfliktas, “Saulėgrąža” (rež. Zhang Yang). Čia viskas labai tikroviškai atspindi šeimos sambūvio principą “tu man gyvenimą suėdei”. Veikėjai atitinka socialinius tipažus: griežtas tėvas bandantis įgyvendinti vaiko gyvenime tai, ko pats nepadarė, zyzianti motina “pažiūrėk kaip kiti gyvena” ir išsivaduoti iš šitų bepročių kontrolės bandantis paauglys. Pasirodo, žmonės visur vienodi. O iš filmo gautųsi visai neblogas serialas.
Santykių problemas visai patraukliai sprendžia Belgų ir Prancūzų “Vaikas”. Pagrindinio herojaus portretas baugiai atidirbtas. Tėvas tam tikra prasme pats yra vaikas. Jo gyvenimą trikdo pasaulis, reikalaujantis atsakomybės už daromus veiksmus, o pats herojus savo gyvenimo būdu neigia egzistuojantį įprastą pasaulį. “Vaikas”, beje, gavo Palmės Šakelę šiais metais Kanuose. Kadangi mano nuojauta kužda, jog ne visuomet apdovanojimai liečia tik filmų kokybę, tai aš santūriai patylėsiu.
Transvestitai ir čigonai išgelbės pasaulį
Nėra čia ko skųstis, kai festivalyje rodomi tokie filmai kaip “Transamerika” (rež. Duncan Tucker”) ar “Gronholmo metodas” (rež. Marcelo Pineyro). Pirmajame žaidžia stipriai užkabinantys dialogai ir juokas iki ašarų. Tobiui nesiseka: mama miršta, patėvis iškrypėlis, o tėvas nori tapti moterimi. Tematika neužgožia paties filmo ir netampa įvykiu, niekas nebando išgelbėti pasaulio. Absurdas plyti aplink mus ir tas absurdas juokingas, tai įrodo ir faktas, kad filmas nominuotas dviems Oskarams – nelaimėjo nė vieno, negana to vienoje nominacijoje nusileido “Kuprotam Kalnui”, filmui apie kaubojus- gėjus.
“Gronholmo metodas” – tai psichologinė žmonių santykių studija. Realybės šou principais renkamas kandidatas užimti vadovaujantį postą korporacijoje. Pretendentai konkursą palieka neva natūraliu išlikimo būdu. Vaidyboje puikiai jaučiama veikėjų charakterių kaita besikeičiant aplinkybėms. Pretendentai – stiprios asmenybės, tačiau Gronholmo metodo esmė atskleisti kandidatų silpnąsias puses ir jomis naudojantis jį sužlugdyti. Kuo labiau veikėjai gilinasi į save ir savo trūkumus, tuo silpnesniais priešininkais jie tampa. Gerai užsuktas scenarijus palaipsniui atsiskleidžia kartu su veikėjų charakteriais.
Nežinia, ar gerą vaidybą galima sieti su dokumentika, bet realybe to, kas vyksta “Šutkos rekordų knygoje” (rež. Aleksandar Manic) pavadinti irgi negalima. Makedonijoje esančiame miestelyje Shuto Orizary egzistuoja realybė stipriai prasilenkianti su mūsiške. Šis miestelis po 1963 metais įvykusio žemės drebėjimo buvo beveik išimtinai apgyvendintas vien tik romais. Tarp jų yra vampyrų ir žinių, visa galybė čempionų ir kitokio plauko pakvaišėlių, belakstančių paskui kamerą ir rodančių savo sugebėjimus. Romų politikai jau spėjo pasipiktinti šiuo bendru Serbų, Čekų ir Suomių darbu, visi likę verkia iš juoko.
Nusikaltimai
Nusikaltimas būtų nepaminėti vienintelių seansų “Visi už Cukerį” ir “Lemiamas taškas”. Sako Alleną už “Lemiamą tašką” labai giria kritikai. Už Scarlet Johnson balsą turbūt būtų galima atleisti daug ką. Net jei atleidimo niekas neprašo. Gal šie keliai jau išbandyti kitų, o veikėjai yra simuliakrų simuliakrai, o mes gyvenam sušiktoje hipertikrovėje. Nepaisant visų aplinkybių istorija grakščiai išvyniojama iš kamuolio ir bežiūrint kartais galima pajusti kaip kažkur TEN sėdi Allenas ir juokiasi iš mūsų. Dar vienas kūrinys, kurį pasidėjus į kolekciją bus galima rodyti visiems iš eilės draugams šaltais ir nuobodžiais vakarais.
Kalbant apie “Visi už Cukerį”, tikėjaus daugiau neiti į jokius filmus apie koncentracijos stovyklas, karą ir žydus. Padariau išimtį tik vienintelio seanso proga. Neprašoviau – žydai čia galėjo būti ir kirgizais. Šeima, supjauta tradicijų ir kita šeima, supjauta tėvo lošėjo bando susivienyti, idant gautų motinos palikimą. O sako, kad merkantilizmas bloga savybė, juk tai puiki priežastis draugauti.
Žavėtis vien tuo, kuo žavisi kiti – beprasmiška ir liūdna. “Drama buvo laikoma favorite”, “į savo programas įtraukė Kanų ir Toronto festivaliai”, “kino forumų žiūrovai įvertino šį kūrinį” – citatos iš kišeninės programos recenzijų. Kaip pastebėjo viena mergina, šiais metais festivalio organizatoriai išmoko rašyti nepriekaištingai.
Išsirinkti buvo sunku, o pamatyti netikėtą – lengva, kaip niekad.
Akivaizdu, kad svarbių žodžių junginiai: “Kanų Kino Festivalio prizininkas”, “Kim Ki-dukas”, “Woody Allenas”, “Kurtas Kobainas” sutraukė daug žiūrovų.
Dėka tų pačių žiūrovų, festivaliui besibaigiant paaiškėjo, kad nemažiau svarbūs žodžiai yra “Ledkalnis”, “Adomo obuoliai”, “Gronholmo metodas” ir t.t.
Kino Pavasaris’06 ir vėl išvažiuoja iš miesto išspirdamas nutirpusius užpakalius lauk iš kino teatrų tiesiai į pavasarėjančius Vilniaus orus, po giedru dangum.
Komentarai