Šeštadieninis Klaipėdos vakaras tyliai slinko į pabaigą ir pro nailonines kojines į kojas skverbėsi drėgnas jūrinis klimatas. Šalia atkakliai užsidarinėjančio Klaipėdos kino centro “Žemaitija” būriavosi žmonės. Net savaitgaliais tuščias – toks pagrindinis Klaipėdos kino teatras. Nuo lango į potencialių rinkėjų veidus žvelgė Rolandas iš Vilniaus bei kvietė ir vėl susitikti. Šitie rinkėjai į merdėjantį kino teatrą atėjo susitikti su Paulu iš Berlyno leiblo “bpitch control” ir likusiu “Go Gaga” minifestivaliu.
Tiek žmonių Žemaitija turbūt nematė nuo atidarymo. Krūva naujų veidų ir dar trokštančių patekti į vidų, vien ką liudija ta istorija apie merginą, prie durų rodančią asmens dokumentą, kuris patvirtina: jai 16 metų. Dulkes nusivalę iš minios vis išlenda žmonės vienas kitą matydavę nuo prieplaukos laikų ir tie, kuriuos jau matydavau aš per One Eear Stereo vakarėlius. Klaipėda, matyt, pasiilgusi kultūrinio gyvenimo. Viduje groja elektro nuo Elektrod Karabelnikov stalo, o prie baro – žiežulos barmenės, dar negyvenančios kapitalizme. Organizatoriai blaškosi viduje, bet viskas juk gerai, ar ne? Prie užpakalio prisiklijavęs svečių sarašą stovi durininkas. Gera vieta visgi renginiui kino teatras. Improvizuota rūbinė didžiojoje kino teatro salėje su linksmu rūbininku iškart pakelia nuotaiką. Vietoje numeriuko gauni savo kodą: antra eilė, penkta vieta.
Labai neseku line up’o, nuo taurės girdisi Ceephax draskantis aparatūrą. Menas man svetima sąvoka, tai truputį jos prisibijau. Kai Ceephax sušunka “massive”, aš tikrai nustembu. Setas skamba labai live, ar acid ar drum en bass. Nueinu prisėst į mažąją kino salę, o ten ta pati mergina, kuri ankščiau dainuodavo operose, o po to iš Ohio išvažiavo į Londoną ir dabar vadinas “the Doubtful Guest”. Nežinau, ko jie mokosi Londone, bet mano rankos ir kojos “išeina iš kontrolės”, o stogas išvažiuoja. Turbūt juokingai atrodom mes, Libby, kai atsisėdę keliomis eilėmis mojuojam rankomis pagal tavo hardcore gabba ir švilpiam, o vienintelis tikrai šokantis salėje – tu.
Visą jos setą svajojau, kad sienos prasivertų, o kėdės išsisklaidytų. Galų gale nebeiškentus nusileidžiu žemyn, t. y. į priekį , prie kelių stovinčiųjų ir mojuoju rankomis ten. Didžiausi mano plojimai, čia vakaro ir pusmečio atradimas. Aš noriu jos dar.
Vėl perbėgu į didžiąją salę dėl vakaro žvaigždės. Paul Kalkbrenner dar grojant Mantui iš Partyzanų pasižymi savo teritorija: visą aparatūrą apklijuoja kažkuo panašiu į baltą lipnią juostą. O po to prasideda festivalis, semi-live setas su iš po krūvos sudėliotų semplų apačios lendančiais Nathan Fake motyvais pradžioje ir labai techy pabaiga. Visas setas- muzikinis koliažas, kad kartais nebesupranti, ar tai tikrai kažkur girdėta, ar čia tik asmeninė fantazija žaidžia su garsų asociacijom. Paul paima mūsų rankas ir kojas savo valdžion ir daro su jomis ką nori. Tuo pat metu mažojoje salėje groja IJO. Pasilikti ten, kai didžiojoje salėje vakaro žvaigždė, tai jau ne solidarumas. Tai – ištikimybė! Įkišu nosį į suplėšytų garsų erdves, kurias IJO paleidžia nesivaržydamas jų neišbaigtumo ir pagalvoju, kad jei ne Paul, tai aš irgi sėdėčiau čia.
Bpitch narį keičia, kaip kažkas taikliai pastebėjo, lietuviški underworldai “Head & Shoulders”. Stipriai ir garsiai pasirodo “Head and Shoulders”, vokalisto galva ir mikrofonas krenta gražiu šešėliu ant žydros sienos. Kadangi tą pačia programa girdžiu ne pirmą kartą, tai po truputį susirenku šmutkes, paskutinį stiklą gėrimo, pamojuoju ranka viršun pagal taktą ir išeinu atgal į Klaipėdietišką jūrinį klimatą.
Komentarai