Netipiškas estas užklydo prieš kelias savaites į Lietuvą. Jis šneka daug ir nuolat prašo draugų jį užčiaupti, jeigu ką. Tylėdamas jis intensyviai mirksi akimis. Ypatingomis progomis jis tyli, nes groja ”geriausią visų laikų gabalą” arba pats stoja prie pulto groti „geriausio visų laikų seto”. Pirmą plokštelę Janno Sooäär nusipirko dar devyniasdešimtaisiais, nė neįsivaizduodamas, kad kada nors ją suks vakarėlio metu. Jei ne dirigento specialybė ir nenutrūkstanti komunikacija su muzika mokyklos laikais, galbūt Janno favoritų A Tribe Called Quest plokštelė taip ir suktųsi senelio patefone.
Janno, didžėjus, hip-hop reivų Estijoje organizatorius, radijo diskžokėjas, nebenorėtų grįžti rūsį ir vėl sėstis ant sutepto bordiūro. Bet jis puikiai prisimena tuos laikus, kai jam tekdavo groti požemyje – vis tik tai neįkainojama patirtis. Prisiminimų iš praeities bei didžiosios gyvenimo patirties Red Bull Music Academy pagardintas pokalbis apie estų naktinį pulsą su Janno aka DJ Quest užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi, taigi teko iškirpti pamąstymus apie globalinį atšilimą ir estišką virtuvę. Go!
ORE: Kokia buvo hip-hop muzikos padėtis Estijoje, kai 2000-aisiais pradėjai groti?
Tai buvo Aukso Amžius Estijoje (juokiasi). Vienintelė problema, kad mūsų neįsileisdavo į klubus. Niekad nepamiršiu pirmojo hip-hop vakarėlio klubinėje aplinkoje. Ilgai laukta akimirka, kai išlindome iš rūsių į spindintį rytojų, įvyko 2001-aisiais. Šimtai žmonių liko stovėti lauke – hip-hop kultūros ledai tą vakarą buvo neabejotinai pralaužti. Vis tik apie savaitgalio tūsą klube tada dar nebuvo nė kalbos. Mums liko antradieniai arba trečiadieniai, nes penktadieniais ir šeštadieniais ten skambėdavo house arba lolipop muzika. Dabar aš nežinau nei vieno klubo Estijoje, kuris neturėtų hip-hop vakarėlių ciklo.
ORE: Tai vis dėlto kokia mainstream klubinė muzika dabar karaliauja Estijoje?
Tricky question! Vis tik, manau, tai nėra nei hip-hop, nei r&b muzika. Sakykime, didžiausias, geriausią garso sistemą susiinstaliavęs, žinomiausias ir blah blah Talino klubas “Hollywood “ geriausiai iliustruotų bendrą Estijos klubinio gyvenimo situaciją. Trečiadieniais jie turi “Ladies Night” – klubas sausakimšas, daug merginų, kažkiek estų vaikinų ir daugiausia sex turistų. Ketvirtadieniais – poppy dance muzika (kai kurie tai vadina house, bet tik norėdami pateisinti savo muzikinį skonį), vėlgi klubas sausakimšas. Penktadiniais ir šeštadieniais – house, progressive house, techno – keli vyrukai sunkiai dirba norėdami pakeisti paplitusį šios muzikos įvaizdį, todėl organizuoja vakarėlius prestižiniuose klubuose, kur susirenka vadinamieji intelligent klubbers, suprantantys ir vertinantys muziką. Bet yra ir tų, kurie organizuoja įvairius progressive tūsus tūkstantinėms minioms senuose fabrikuose, su dviem tūkstančiais apsinešusių akių, policijos reidais ir nesibaigiančia drama.
ORE: O kokia situacija su electro muzika šiuo metu Estijoje?
Žinau, kad Lietuvoje tai yra ore (juokiasi). Be to, kurį laiką ir Europoje ūžavo naujieji electroklešeriai, bet Estija dar neišgyveno electro sprogimo. Yra keletas didžėjų kolektyvų, kurie nuolat organizuoja electro vakarėlius, bet ne daugiau kelių kartų per mėnesį, taigi jų lankytojų auditorija Estijoje dar nėra iki galo susiformavusi.
ORE: Girdėjau tave kalbant apie turą po Europos sostines kartu su DJ Mamania ir daugybe kitų didžėjų. Papasakok smulkiau.
(atsidūsta) Tai jau artėja. Yra daugybė pavyzdingai įrengtų klubų Europos sostinėse, kurie tik ir laukia svečių; yra tėvynėje pripažintų didžėjų, kurie tik ir nori pasirodyti plačiajam pasauliui. Idėja yra tokia (turbūt nieko nenustebinsiu): pavyzdžiui, penktadienį aš ir Mamania grojame Helsinkyje, o kitą savaitgalį suomių didžėjus kartu su olandu šturmuoja kurį nors Vilniaus klubą. Be to, duetai nuolat keičiasi. Manau, labai svarbu mokėti suprasti, bet per daug neprisiderinti prie kolegos – tokių vakarėlių metu gimsta muzikiniai ir profesiniai kontrastai bei yra tobulėjama.
ORE: Ką tada manai apie rap-rock duetus kaip Linkin Park ir Jay-Z?
Anksčiau buvo populiaru rap muziką jungti su roku. Panašu, jog mada grįžta, tik bendras skambesys tiek vienos muzikos krypties, tiek kitos pasikeitė. Man patinka Jay-Z ir Linkin Park debiutinis highlight, bet vakarėlio metu tokios muzikos negročiau.
ORE: O ką groji vakarėlių metu?
(įkvepia oro) Tai priklauso nuo vakarėlio. Kaip bebūtų, mano aplinka yra hip-hop ir aš niekada nenusigręžiu nuo jos. Net jei negroju hip-hop, panašu, kad grojamas soul, r&b, drum&bass, funk, house yra jungiamas hip-hop būdu. Kiekvienas hiphopo didžėjus pradėdamas groti griežtai bando atsiriboti nuo kitų muzikinių stilių, kol galiausiai supranta, jog nėra pasaulyje nesusintetintų hiphopo gabalų. Anksčiau dainoms kurti pagrindu buvo electro, soul ir kiti stiliai, dabar itin madinga imti kaip semplą senus rap gabalus ir taip plėsti naująją muzikinę sceną. Didžėjus lygiai taip pat pasiduoda kompromisams.
ORE: Kokias pasilinksminimo vietas išskirtum Estijoje?
Taline išskirčiau Hollywood, R.I.I.F., PRIVE, Pegasus, Stereo – jei kada atyvyktumėt į Taliną, žinokit, tai geros nuotaikos vietos (merkiu akį). Apie Tartu galima jau išsamiau pašnekėti. Ten tėra keturi klubai – kiekvienam pagal poreikius (garsiai juokiasi). „Atlantis“ – seniausias ir didžiausias, turi geriausią garso sistemą visoje Estijoje, bet ten reziduojantys didžėjai tuo nesinaudoja ir groja poppy dance. Publika ta, kuri mėgsta pasistatyti savo „bumerius“ priešais langą ir grožėtis. Klubas „Pataya“ – turi jaukiausius užkulisius Estijoje ir ypač tinkamas gyvo garso koncertams. Klubas „Tallinn“ – jau atgyveno vaisingiausius savo laikus, tačiau ten skamba vis dar geriausia muzika: nuo house iki d&b, nuo retro funk iki hip-hop. Na, ir galiausiai „Illiusion“ – naujausias klubas, priviliojęs geriausius Estijos didžėjus.
Blogiausias dalykas (kalbant materialiai :-), kuris galėtų nutikti DJ Quest gyvenime, turbūt būtų jo muzikinės kolekcijos vagystė. Geriausia, kas jam jau nutiko – dalyvavimas Red Bull organizuojamoje kasmetinėje muzikos akademijoje, kur susirenka didžėjai, prodiuseriai bei muzikantai iš trisdešimties pasaulio šalių ir kartu varsto visas įmanomas akustinių galimybių duris. Akademija yra dinamiška ir kasmet siūlo susitikimą vis kitame mieste. Praeitais metais buvo nuspręsta aplankyti smaragdinį Sietlą.
ORE: Pabandyk apsakyti savo savijautą, kai sužinojai, jog patekai į Red Bull Music Academy (plačiau apie RBMA)
Dabar tai užtruks valandą (oi, gal nereikia tada?) Ne ne, pasistengsiu reziumuoti… Nebuvau tikras, ar sugebėsiu užpildyti ilgiausią RBMA anketą. Jie nori būti tikri, kad išrenka tinkamus žmones, todėl įtraukia ir begalę asmeninių klausimų. Pavyzdžiui, kada paskutinį kartą verkei ir kodėl? Taigi teko rimtai apmąstyti savo pastaruosius metus (Che che).
Šiaip ne taip užpildžiau tą formą, bet neturėjau įsirašęs jokio savo mikso. Pagalvojau “tiek laiko ir energijos atidaviau, kad atsakyčiau į jūrą klausimų ir nejaugi nesugebėsiu įrašyti savo mikso? – na, jau ne”. Šeštadienį turėjau groti vakarėlyje, o jau pirmadienį buvo numatytas anketos atidavimo “dedlainas”. Taigi likus valandai iki pasirodymo klube įsirašiau setą. Nors nebuvau tikras dėl kokybės, vis tik išsiunčiau.
Po dviejų mėnesių, penktadienį, kaip tik buvo darbo dienos pabaiga, sėdėjau biure ir kompiuteryje spaudinėjau refresh mygtuką. Tarp gautų laiškų buvo ir RBMA atsakymas. Atsiverčiu, o ten “ačiū, kad dalyvavote, atrodote įdomus žmogus ir jūsų grojama muzika turi ateitį ir blah blah. Aš netgi nustojau skaitęs trumpam, pagalvojau “gaila, bet nieko”… tada netyčia žvilgsnis “pagavo” paskutinį ilgo ilgo laiško sakinį “taigi džiaugiamės galėdami pranešti, jog esate priimtas”. Tada atsilošiau ir pagalvojau “wow”. Keli bendradarbiai net paklausė “Janno, kas atsitiko?”
ORE: Kaip ruošeisi kelionei į Akademiją?
Tai kita ilga istorija (jau dabar juokiasi visi aplinkui). Jau du estų didžėjai turėjo galimybę stažuotis RBMA. Pirmasis atstovas iš mūsų šalies buvo DJ Storm, grojantis house muziką. Jis man patarė pasiimti drabužių, lagaminėlį įrašų ir dėl nieko daugiau nesirūpinant lipti į lėktuvą. Pasiėmiau DU lagaminėlius įrašų – buvo be galo sunku išsirinkti tuos kelis šimtus įrašų. Rankose laikiau dar nedidelę krūvelę kompaktų ir paranojiškai galvojau “man ir jų būtinai prireiks”, taigi susipakavau juos tarp drabužių.
ORE: Ar yra kokie muzikiniai stiliai, kurie niekaip nepritapo RBMA?
Ne, ir man tai, tiesą pasakius, buvo netikėčiausia. RBMA sužaidė puikiai, atrinkinėdami dalyvius. Pavyzdžiui, Akademijoje buvo mergina iš Singapūro (žinau, ten baudos skiriamos, net jei gatvėje kramtai gumą). Ji per prisistatymą pasakė “groju house… tik house. Žinoma, daugeliui tai nuskambėjo kiek juokingai. Ir ką tu sau galvoji? Jau po kelių dienų įeinu į studiją, o ten ta megaitė su vienu meksikiečiu ir anglu miksuoja neaišku ką, bet patikėk, tai buvo ne house.
ORE: O kaip jauteisi po akademijos, jau grįžęs į Estiją?
Siaubingai (juokiasi). Grįžau, rodos, pirmadienį, o jau penktadienį buvo organizuojamas mano kuruojamo internetinio portalo hip-hop.ee vakarėlis. Dalyvavau jame, bet lygiai taip pat manęs ten nebuvo. Lyg kelioms savaitėms mane būtų pagrobę ateiviai, išdulkinę smegenis ir parskraidinę atgal į darbo kėdę. Visi dalyviai, kiek teko šnekėtis, jautėsi lygiai taip pat grįžę į savo tėvynes. Greitai vis dėlto supratome, jog turime tęsti pradėtus darbus, kuriuos dirbome prieš Sietlą.
Komentarai