Veržlus, atviras, greitas ir nuodėmingas. Bet kartais švelnus it pajūrio smėlis, gilus kaip Tibeto vienuolio meditacija. Šokis – tai gyvenimo būdas. Retkarčiais visi žmonės pasiduoda: kas droviai krypteli klubais aksominėje ryto prieblandoje, o kas apimtas ekstazės scenoje nusiplešia drabužius. O tie, kam labiau patinka stebėti, jau dešimt metų renkasi festivalį “New Baltic Dance”. Per audringą dešimtmetį pasitaikė įvairaus plauko išsišokimų: nuogo kūno, keistų objektų scenoje, buvo netgi choreografas, kuris dainavo ir papirkinėjo publiką skaniais angliškais saldainiais… Apie šių metų festivalio atlikėjus ir staigmenas kalbamės su pagrindiniu organizatoriumi Audroniu Imbrasu.
Kol kas modernusis šokis Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip teatras ar nemirtingoji opera. Eiti į šokio spektaklius dar nėra toks “lygis” kaip lankytis O. Koršunovo teatre. Tačiau yra žmonių, kurie dar jauną šiuolaikinio šokio kultūra Lietuvoje stengiasi paversti tokia pat pripažįstama ir populiaria. Vienas iš didžiausių šokio renginių Lietuvoje, festivalis “New Baltic Dance”, vyks jau netrukus – gegužės 2-9 dienomis.
ORE: Kuo ypatingas šių metų festivalis?
Audronis Imbrasas: Visų pirma, šis festivalis yra jubiliejinis dešimtasis ir galbūt paskutinis. Valstybė vis mažiau remia šiuolaikinį šokį, o iš vien iš privačių rėmėjų lėšų neįstengtume pakviesti tokio lygio trupių. Kalbant apie šių metų žvaigždes, išskirčiau Carolyn Karlson, kaip vieną didžiausių XXa. paskutinių dešimtmečių šokio novatorių, ir britą Ruselą Maliphantą, buvusį legendinės trupės “DV8” šokėją. Taip pat rusas Sergėjus Pepeliajevas, prieš pora metų pelnęs svarbiausią Amerikos šokio prizą, turėtų įtikti ir išrankiausiems žiūrovams. Taip pat šiemt bus vienas visiškai naujas dalykas: Menų Spaustuvės salėje vyks jam session. Jos metu gros trio SKAMP, o šokėjai improvizuos ir bandys čia ir dabar kurti spektaklį. Tai bus tarsi parodymas, kad šokis yra šalia mūsų, kartais – net mumyse.
ORE: Kaip atrodo mūsų choreografai tarp tokių žvaigždžių?
Audronis Imbrasas: Šiuolaikinė mūsų choreografija dar labai jauna, brestanti. Nenorėčiau lyginti tokių šalių kaip Prancūzija ar Vokietija, kur modernusis šokis turi gilias tradcijas, su Lietuva. Mes šioje srityje esame dar paaugliai, o kitos šalys – jau suaugėliai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje aktyviau moderniuoju šokiu imta domėtis tik po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos choreografai didžiuliais žingsniais skuba į priekį.
ORE: Ar publika įvertina festivalio žvaigždes? Ne paslaptis, kad kai kurios iš jų lyginamos su Madonna pop muzikoje ar Stevenu Spielbergu kine.
Audronis Imbrasas: Tai yra vienas, sakyčiau, gana problematiškų festivalio aspektų. Prieš pristatant aukščiausio lygio žvaigždę, reikia gerokai paplušėti informuojant publiką apie tai, ką ji išvys. Tiesa, kartais žmonės eidami į spektaklį net nežino, kad tas choreografas ar trupė yra įžymybės. Bet po spektaklio viskas paaiškėja. Publika dėkoja už puikų reginį, o mes, organizatoriai, džiaugiamės, kad salė buvo pilnutėlė. Reikia pažymėti, kad per dešimt festivalio gyvavimo metų publika gerokai pažengė į priekį, žmonės įgavo išprusimo šokio srityje, atidžiau renkasi spektaklius. Tai džiugina ir kartu įpareigoja kasmet vis labiau stengtis, kad žmonės liktų sužavėti ir mielai grįžtų kitais metais.
ORE: Kaip Lietuvos choreografų darbai patenka į festivalio programą? Yra atranka ar priimami visi norintys?
Audronis Imbrasas: Anksčiau priimdavome visus, kurie buvo padarę kažką naujo ir norėdavo dalyvauti. Kiekvienais metai būna vis kitoks atrankos kriterijus, o kartais jo nebūna visai: tiesiog dėliojame spektaklius ir žiūrime, kas bus. Dabar, atsiradus net keliolikai aktyviai kuriančių trupių ir choreografų, būtent šiame festivalyje pirmenybę teikėme jaunosios kartos atstovams. Vyresnieji modernaus šokio kūrėjai (trupė “Aura”, Vytis Jankauskas…) jau yra dalyvavę ne po vieną kartą. Šiemet nutarėme įnešti kažko visiškai šviežio į Lietuvos šiuolaikinio šokio sceną. Juolab kad šis festivalis gali būti paskutinis ir tokia galimybė gali nebepasikartoti.
ORE: Kalbant apie modernaus šokio sceną, negi Jūsų festivalis vienintelė vieta, kurioje jaunieji kūrėjai gali patekti į rampų šviesą?
Audronis Imbrasas: Tikrai ne vienintelė. Patys choreografai rengia pasirodymus, kai kurie – net turnė po Lietuvos miestus. Aišku, spektaklio rodymas festivalio metu yra lyg savotiškas kokybės ir pripažinimo ženklas. Tačiau jo negalima vertinti vienareikšmiškai: kai kurie puikūs spektakliai nepateko į festivalio programą dėl laiko stokos. Kartais tenka išgirsti skundžiantis, kad Lietuvoje modernus šokis įdomus tik patiems kūrėjams, salės nuolat tuščios… Galiu tik pasakyti, kad Niujorke, Londone, Helsinkyje ir kituose dideliuose miestuose šokio premjeros vyksta salėse, kuriose telpa apie 200 žmonių. O pas mus šokio premjerų ir festivalių metu kur kas didesnės salės būna pilnos.
ORE: Ar šių metų “New Baltic Dance” šokiruos nepadoriu atvirumu kaip tai padarė “Sirenos”? Priminsime: “Sirenose” buvo nepagarbiai mėtomasi maistu, aktoriai nuogi bėgiojo po sceną…
Audronis Imbrasas: Menas nebūtinai turi būti šokiruojantis. Festivalis bus gražus, bus įdomus, bus geras. Besipjaunančių, besimėtančių ar specialiai nuogų nebus. Nors anksčiau yra pasitaikę visko. Nemanau, kad šokiravimas yra būtent tas požymis, kuriuo išsiskiria vertingas menas. Jei spektaklis yra geras, jis geras su visomis nuogybėmis ir fetišizmu. Tačiau tai nėra būtina. Mes to neakcentuojame. Tai labiau yra choreografo reikalas, ką rodyti ar ko nerodyti, kad jo kūrinys būtų pripažintas. Mes tiesiog galvojame, kad “New Baltic Dance” turėtų patraukti įdomia programa ir profesionaliais atlikėjais, o ne pavieniais išsišokimais.
ORE: “New Baltic Dance” rengiamas jau 10 metų. Kokia įtaka per tuos metus buvo padaryta lietuviškai modernaus šokio scenai?
Audronis Imbrasas: Drįsčiau teigti, kad beveik visų tuo metu atsiradusių trupių veiklą paveikė festivalio atsiradimas. Tai buvo kaip idealogija, kad galima kurti spektaklius nelaukiant išskirtinio dėmėsio, paskatinimas ieškoti naujų formų ir išraiškos būdų. Atsiradusi festivalio scena tuomet buvo bene vienintelė galimybė pasirodyti platesnei auditorijai, sulaukti vienokios ar kitokios publikos reakcijos. Tai buvo savotiškas paskatinimas kurti ir kartu patikinimas, kad modernusis šokis Lietuvoje tikrai reikalingas. Taip pat muzikos akademijoje prieš kelis metus atsirado naujas aktorių-šokėjų kursas. Drįsčiau teigti, festivalis gerokai paskatino šiuolaikinio šokio kaip atskiros meno šakos atsiradimą ir vystymasi, pripažinimą ir pamėgimą. Aišku šiandien ta įtaka gerokai sumažėjusi. Ir ačiū Dievui – vadinasi, mums pavyko!
ORE: Kokie renginiai be “New Baltic Dance” dar numatomi šiemet?
Audronis Imbrasas: Vasarą bus rengiamas seminaras modernaus šokio mokytojams ir šokėjams “Vasaros šokio mokykla”. Jo metu dėsto žymūs Lietuvos ir užsienio choreografai. Pavyzdžiui Sergėjus Pepeliajevas, Andrius Katinas ir Maria Saivosalmi. Taip pat “Lietuvos šokio informacijos centras” kartu su “Menų Spaustuve” produsiuos keletą spektaklių, kurių kol kas dar nenorėčiau atskleisti. Rugpjūtį planuojame vykti į tarptautinę mugę Diuseldorfe, kur pristatysime Lietuvos šiuolaikinį šokį. Taip pat karts nuo karto įvairiuose šalies teatruose vyks šokio spektakliai. Trumpai tariant stengsimės moderniuoju šokius sudominti kuo daugiau žmonių, parodyti kuo geresnę meninę programą.
ORE: Dėkojame už pokalbį.
Audronis Imbrasas: Iki pasimatymo per “New Baltic Dance”.
Komentarai