Sukėlę tikrą audrą Trakų pilyje ir Vilniaus „Ledo rūmuose“, šių metų sezono atidarymui „Pure culture“ pasirinko palyginus kuklų variantą – „Galaxy“. Tiesa, „progresivčikus“ ir šiaip mados aukas labiau už „Galaxy“ turbūt viliojo pagrindinis atidarymo akcentas – svečias iš Anglijos Steve Lawler. O jį, pasirodo, mėgsta visi – įprasti ir iki skausmo pažįstami „galaxiniai“ žmogeliukai, „lediniai“ berneliai iš Kauno „Exit“ ir platininės Klaipėdos blondinės…
Atvykdamas į „Forum Palace“ šiek tiek po dvyliktos, tikėjaus, jog pavyks išvengti didesnės eilės. Ak, kaip aš nusivyliau išvydęs, kad jokios eilės išvis nėra. Kažkas parduoda bilietus po 20 auksinų, kažkas giriasi, kad pažįsta tą ir aną, kuriam tereikia paskambinti ir sezamo durys, atsiveriančios tik baltai apsirengusiems, atsivers ir jam. Patekęs į „Galaxy“ dar labiau nustembu, nes nėra žmonių mišrainės, kurią su nerimu įsivaizdavau pikčiausiose pesimistinėse prognozėse. Į akis ir ausis iškart krenta pirmieji įspūdžiai: progresyvo šventoriuje neįprastai daug garso, kaip reikalas tėškiančio per ausų būgnelius ir beveik jokio įdomesnio apšvietimo, kurį visada laikiau stipriąja „Pure Future“ renginių dalimi. Ak, taip, visai pamiršau dar keletą smulkmenų: pakeistą scenos išplanavimą bei daug baltos spalvos, nuo kurios po pusės valandos ima skaudėti akis ir svaigti galva.
O kol dar nepraėjo tas pusvalandis, aš rūkau cigaretę ir klausydamas Mindaugėlio negaliu atsistebėti puikia jo warm-up¬ pabaiga, žadančia įdomų vakarą muzikos prasme. Dar labiau šias prognozes patvirtina prie pulto atsistojęs Steve Lawler, pasirodymą pradedantis tris dainas apimančiu lėtu ir giliu intro. O po jo… po jo kažkas tarsi nukreipia Lawlerio rankas nuo CD su sunkesnėmis melodijomis prie house garsų. Už scenos būriuojasi eilutė trokštančiųjų vakaro žvaigždės autografo ir Styvas pasirodo neįprastai dosnus – keli išrinktieji negali atsidžiaugti dovanų gautais kompaktais iš didžėjaus rankų, o mano nusivylimas didėja su kiekviena daina (kritikams iškart sakau – esu girdėjęs labai daug Lawlerio setų, taip kad argumentas „Susipažink su tuo, ką jis groja“ čia negalioja).
Ilgainiui nusivylimą pakeičia noras sprukti į Terazza, nes žodžiai „Let there be house“ skamba neįdomiai. Tie „housovi“ vokalai ir niekuo neišsiskirinatis progresyvas galbūt ir atrodytų patrauklūs tipiniam „Pure“ vakarėlių lankytojui (o taip, tokių buvo išties nemažai) ar galėtų būti mokomąja priemone „Susipažink su šokių muzika“, tačiau iš tokio „Superstaro“ visada tikiesi daugiau ir įvairiau. 3 valandos su Lawleriu slinko ilgai, nykiai ir baltai. Žinoma, ne visiems buvo taip blogai kaip man – pačioje pabaigoje pristraksėjęs jaunuolis patikino, kad Lawler – geriausia, ką jis yra girdėjęs, ir net man nespėjus paklaust, ar taip jis sako per kiekvieną „rimtesnį“ vakarėlį, nevalingai nustriksėjo į minios vidurį, kur turbūt pilnai atsidėjo baltai (šokio) ekstazei…
Paskutinę vinį į mano smegenis įkalė Mindaugėlis, savo miksavimo įgūdžiais išprievartavęs muzikinę dėžutę ir iš jos sklindančią „Saulelę“, kuri jau senokai nebekelia ypatingo sussižavėjimo… Tik palikęs „Galaxy“ išvydau garsiosios „Pure“ rūbų linijos firminę parduotuvėlę, kuri privertė nusišypsoti ir pamąstyti, kad kartais Gariūnai gali atsidurti ir pačiame Vilniaus centre. Tik, va, čeburėkų, rodos, nebuvo…
Komentarai