Satoshi Tomiie. Vardas, šokių muzikos pasaulyje vadinamas geriausiu Japonijos produktu. Didžėjus, priklausantis progressive elitui ir šokių aikštelėse sukeliantis audrą, po kurio laiko pereinančią į masinę psichozę. Legendos apie pirmąjį japono apsilankymą Lietuvoje sklido iki pat tos dienos, kai jis sugrįžo. Nes dabar atėjo laikas naujai legendai.
Po nepavykusios Valentino dienos, atnešusios totalų nusivylimą, ne vienas į didžėjus-„žvaigždūnus“ pradėjo žiūrėti kiek įtariai, todėl Kauno „Exit“ ir Satoshio iš tekančios saulės šalies aplankymas buvo šiek tiek panašus į išbandymą. Kad tai bus nemenkas išbandymas, dauguma suprato dar prie klubo durų – iš žmonių minios, besispaudžiančios prie stiklinių sienų ir durų, atrodė, jog čia vyksta velniškai populiaraus pop atlikėjo koncertas, o ne didžėjaus, pasižyminčio piktokais ritmais, pasirodymas. „Jau lavinasi muzikaliai ar vis dar yra mados aukos?“ – pagalvoju mintyse, o atsakymą pasufleruoja „ledinė“ Kauno fėja, klausdama savo draugo intelekto nepažymėtu veidu (didelis pliusas „Exitui“ – tokių tą vakarą buvo labai nedaug): „O ką groja tas Tomas ir vapše – kuom jis toks ypatingas?“. Mintis apie muzikinį išsilavinimą ir galimą kelionę namų link nutraukia atsidarusios durys ir pirmieji šūksniai „atsitraaaaaaukit!”. Tvirtai apsiprendžiu – kelio atgal nėra ir jau po gero pusvalanduko patenku į vidų.
Laikrodis rodo 00:38, kai aš metu žvilgsnį į tai kas vyksta prie pulto. Lengviau atsipučiu, nes vaikinas su ausinėm ir raidės TV ekranuose skelbia – groja Donatello. Ir groja, beje, labai neblogai – kietokas electrified progressive traukia žmones į šokių aikštelę ir leidžia suprasti, kad vakaras nebus iš lengvųjų.. Tuo metu RnB salėje Mamania demonstruoja savo sugebėjimus, iš įvairios muzikinės paletės sukurdamas neblogą paveikslą, kuriuo žavisi net Robertas Kupstas, savo povyza ir tuo, kad yra be mamos, sukeliantis norą temptį jį į pagrindinę salę ir pririšti prie vienos iš kolonėlių, kaip auką pop muziką ignoruojančiai bendruomenei…
Staiga minia siūbteli link pagrindinės salės, kurioje Donatello perduoda kontrolę neaukštam vaikinui keista plaukų spalva ir siauromis akimis. Laukiu melodingo intro, vietoj kurio gaunu griežtą electro skambesį, skausmingai sugeliantį mano smegenis ir pereinantį visu kūnu. Satoshis įsisiūbuoja ir šalimais trepsinti mergina griebiasi už galvos, nes staigus perėjimas, pagardintas miksavimo sugebėjimais, nužudo dar vieną dešimtį jos smegenų ląstelių. Pro ausis išteka pirmas gabalas mano smegenų, o likusios vis dar bando suprasti, kas čia darosi – kažkas panašaus į James Holdeną sukuria teoriją mano galvoje – Tomiie groja tai, kas BUS populiaru pasaulyje po metų ar dviejų. Jis groja tai, kas po metų kitų išstums electro iš tų stilių, kuriuos jis yra okupavęs. Tas keturių valandų progresyvo, elektro ir dar šio bei to mišinys, kurį mums padovanojo Satoshi Tomiie išties mane sužavėjo. Ir ne tik mane vieną – skambesnio perėjimo metu į viršų pakildavo rankos su „Sirijaus“ prožektoriukais, japonas gausiai dalino autografus ant atarinių flajerių, o aš vis negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu – kai kurie „gabalai“ taip keistai skambėjo progresyviajame „Exite“!
Paskutinę stogrovos valandą praleidau tolėliau nuo įvykio epicentro – nebelaikė nei kojos, nei galva. Ausis lyg ir pasiekė legendiniai „Blue Monday“ akordai, o aš tikrai nebūčiau prieš paklausti Jo „How does it feel to treat me like you do?“, nes tokio šoko nei aš, nei dauguma kitų tą vakarą nesitikėjo.
Visiškai išdaužęs susirinkusiuosius Satoshis užleido vietą Donatello. Iš kolonėlių pasklidęs progresyvas užpildė „Exit“ erdvę po japoniško pragaro palyginus lengvu skambesiu ir tapo neblogu atsisveikinimo fonu kol kas man asmeniškai geriausiam 2006 metų vakarėliui. Geriausiam be jokios abejonės ir konkurencijos.
Komentarai