Aukso Žmogus ieškojo ilgai. Po kojomis girgždant kalnų smėliui Jis keliavo apšviestas blyškaus mėnulio blyno ir rasoto rytmečio avių bliovimo. Vedamas Tikėjimo ir Begalinio Troškimo, slenkant metams ir besikeičiant kraštams, pučiančio vėjo krypčiai, žvaigždžių švytėjimui, žolės žalumui, sniego baltumui, lyjant ir pūgai kandžiojant pirštus, Aukso Žmogus ieškojo ilgai.
Pėdos tapo nejautrios, o delnuose atsispindėjo saulė. Kol paniro į gėlą upės bėgimą ir gilų vėsumą. Atgijo ir ieškojo. Tikėjimas ir Begalinis Troškimas, kad nesušlaptų, stipriai prisispaudė prie krūtinės, užgniaužė kvapą ir stipriai alsavo. Saulės ir vėjo nugairintas Tikslas buvo jau čia pat. Paniręs į gėlą upės bėgimą ir gilų vėsumą.
Aukso Žmogus ieškojo ilgai. Kol pirštų galiukais palietė grublėtą paviršių, apglėbė delnais ir iškėlė iš vandens. Saulė, pamačiusi spindesį, pradėjo šokti ir sužibo akyse. Pro pirštus švelniai glaustydamasis slinko vėjas ir atsimušdamas į spindintį paviršių sukosi aplinkui. Auksas, upei gaiviai bučiuojant pėdas, buvo delnuose.
Tikėjimas ir Begalinis Troškimas, apakinti Aukso spindesio, atsiplėšė nuo krūtinės, įkrito į vandenį, ir pagauti sraunios srovės, nuplaukė tolyn į žiotis. Pro šalį kaip tik keliavo Godulys, Pavydas ir Žūtis. Pamatę Žmogų, įbrido į vandenį ir prisiglaudė šalia…
Upė Žmogų atidavė tik keturis kartus saulei pakeitus mėnulį. Niršdama Jį nuplukdė į krantą ir paguldė Pievoje. Kurioje ramiai lingavo smilgos ir sirpo žemuogės. Šalia Žmogaus atsigulė Auksas ir prisiglaudė prie šono. Žolei bučiuojant kojas, Pievoje pasirodė Jurga. Atsiklaupė šalia ir palinkusi prie ausies, uždainavo…
ar yra žmogus, dėl kurio Tu esi?
Jurga: mes visi Jo ieškom. Nežinau, man turbūt vieno Žmogaus gyvenime nebus. Jei Jis to tikisi, to tikrai nėra. Nes yra krūva žmonių, kurios sudėjus susidarytų Vienas idealus. Dėl to žmonės būna su visais kitais – draugais, šeima, giminėmis. Jei atsiranda Vienas išskirtinis, tada žmogus rizikuoja, jog atsiradus Žmogui, tokiam įdomiam kaip ir tu pats, jis gali kada nors apsispręsti dar įdomiau pagyventi kur nors kitur. Tada bus iš viso neaišku kas. Jei atiduodi viską, viską Vienam, jausmai būna stipresni, bet ir nusivylimas didesnis. Manau, jog taip daryti nereikia. Šalia meilės turi egzistuoti tavo mėgstama veikla, darbas, draugai. Niekas neturi pasikeisti. Viskas turi pagerėti, jei Jis atsiranda.
ar grynas aukso pievos auksas?
Jurga: aš aukso niekada nenešiojau ir nenešiosiu. Tai mistinis metalas, kuris dulkėmis iškrenta aukso pievoje, Laimės pavidalu. Aukso pieva – mistinė vieta, į kurią mes visi norime pakliūti. Net jei nesame aukso ieškotojai. Jei chebra ten tikisi surasti prabos ar tam tikrą karatų kiekį, teks nusivilti.
dažniausiai Jurga sako taip, ne ar galbūt?
Jurga: pastaruoju metu sakau taip, anksčiau visą laiką sakydavau galbūt, o kada nors išdrįsiu pasakyti ir ne.
kur veda gėlių takai?
Jurga: buvo visokių juokavimų, kad tai gėjų takai. Gėlių takai veda į pražūtį, tačiau meilė saldi, todėl visi mes ten ir einam.
ar galima Tave pamiršti?
Jurga: aš save labai dažnai pamirštu. Pamirštu savo telefono numerį, kuriais metais gimiau. Jei aš galiu save pamiršti, tai gali pamiršti ir mane. Jei kiti pamiršta, o po to atsimena ir atgaivina viską iš naujo, yra dar geriau. Aš nenorėčiau būti reiškinys, kuris atsirado ir tada, kai jau užmirš, tai forever. Jau dabar tegu užmiršta trumpam ir paskui vėl prisimena iš naujo.
ar lengva būti laisvam?
Jurga: brač, kaip lengva žinok, brač kaip lengva! (stipriai suspaudžia kumščius). Neįmanoma perteikti šios emocijos. Aš galvoju, jei žmogus yra atviras ir nuoširdus su savim, tai jis pats supranta, jog jam yra taip lengva būti su savim ir taip paprasta būti su kažkuo. Su kažkuo aš galėčiau būti, bet buvo tų kelių, kuriais galėjau nueiti ten, ten, ten. Prisiglausti, pabūti. Tačiau aš pasakiau ne, dėl to, jog pasirinkau būti nuoširdi su savim. Tai sunkus kelias. Būti nuoširdžiam su savim yra sunkiau nei būti laisvam.
sakai nebijok, o ko bijo Jurga?
Jurga: Jurga bijo vėl pradėti bijoti. Aš visąlaik bijau publikos. Scenos baimė. Aš visą laiką bijojau ir bijosiu žmonių. Vienoj knygelėj perskaičiau: “vaikeli, nereikia bijoti siaubūnų, reikia bijoti žmonių.” Nes žmonės gali būti blogi, bet lygiai taip pat gali būti labai labai geri. Koncertuose man didžiausiais tikslas yra prakalbinti jų gerumą. Ir jei man tai pavyksta, tada aš nebebijau. Būna ir nelabai pavyksta. Pastaruoju metu tie visi apdovanojimai. Žmonės mažiau klausosi, kas vyksta koncertuose. Jie ateina pas JURGĄ. Kurią paskui pamiršta, vėl prisimena. Žinau, kad ta euforija, kuria jie dabar gyvena, nesitęs labai ilgai. Ateis laikas, kai bus patikrinta kokybė. Kaip tu tai darai, o ne esi pripažintas ar ne. Baimės didžiausios visada yra su manim. Manau, jei bijai vilko, prisijaukink jį. Bet tai nereiškia, jog jis iš vilko virs angelu. Jis visą laiką bus vilkas, su dideliais dantimis, pasiruošęs tave kandžioti. Tik kad prijaukintas, tai ir įkandimai nebus tokie baisūs. Aš nebijau bijoti.
ką Jurga veikia per pilnatį?
Jurga: per pilnatį galima ne tik svajones įgyvendinti, bet veikti absoliučiai viską. Kai pamatau pilnatį, atsiranda noras visai nemiegoti tą naktį. Žmonės užtraukia užuolaidas, o aš palieku viską atidarytą, kad matyčiau mėnulį ir kad jis man šviestų į veidą. Čia turbūt vilkolakio tipažas. Pilnaties laiko labiausiai laukiu. Dėl ko žmonės skuba? Ne dėl to, jog patys to norėtų, o dėl to, jog visi aplinkui skuba. Kai aplinkui visi skuba, pats pradedi skubėti. Tada kitas pamato, kad tu skubi, ir viskas kartojasi. O vakare viskas dvigubai lėčiau. Kaip kokiam mažam miestely. Nežinau, ar tai nostalgija, bet aš naktį einu į gatves, nes tai ramina. Kažkoks susirgimas dieną ir gydymasis naktį. Vieni tai daro miegodami. Aš miegodama gyvenu antrą gyvenimą ir daugiau pavargstu nei pailsiu, tad reikia realybėj pasivaikščiot ir pailsėt.
ar nešalta saulei vandeny?
Jurga: oi, kaip šalta. Daug išbandymų ta saulė išgyvena. Vanduo užšąla kartais, o ji bando neužgest ir vis dar laikosi.
which day is the longest in your life?
Jurga: ilgiausios dienos tos, per kurias nieko gero nenuveikiu. Tokių labai nemėgstu ir su jomis kovoju.
what trouble happened to you?
Jurga: it happens all the time. I‘m big trouble for myself. Manau, didžiausia problema kiekvienam žmogui gyvenime yra tai, kad jis gimė. Kaip jis ją išspręs, priklauso nuo jo paties. Didžiausia klaida, kurią aš esu padarius, ir kurią visi daro, tai neįsiklausymas į savo paties vidų. Aš turiu tą nuojautą, kuri man padeda gyventi. Kiti gal jos neturi. Dažniausiai žmonės aplink mato geriau nei tu gali suprasti. Tau nebūna taip, susipažįsti su žmogum, jis tave palieka, sako, tu ne mano tipo? Tu žinai, jog tai netiesa. Esi fainas, o jis nėra atviras. Tikiu, jog jei būsi atviras ir nuoširdus su savim, elgsies taip, kaip tau norisi tą minutę, tada tas žmogus, kuris tau skirtas, pamatys tave tokį pat, kokio ieško. Jei būsi kažkoks falšyvas, neatsiversi, šūdas, niekas neišeis. Tai tiesiausiais kelias į laimę. Bet man blogai baigsis, aš žinau.
koks lietus vakar lijo čia?
Jurga: vakar lietus buvo sustingęs į daug, daug kristalų ir mes iš jo svaidėmės. Niekam nepataikiau, deja. Mačiau jūrą, kuri buvo kaip lietus – absoliučiai nelietuviškai švari ir žalia. Dar vanduo nežydi, dar vaikučiai ten nieko nedaro (juokiasi) ir dar žuvytės nedvesia. Labai, labai, labai graži jūra. Prisiminiau vaikystę, kai bėgiojau po sniego pusnis. Žinai, būna sniegas, o apačioj vanduo išplautas. Pašokinėji, pašokinėji ir gal įgriūsi. Kokius penkis kartus taip padariau. Pasikroviau adrenalino.
Komentarai