Šie vokiečiai pradėjo kaip žinomo jamaikietiškos muzikos atlikėjo Dr.Ring-Ding grupė. Išleidę albumą “Big Up”, muzikantai pasiekė populiarumo viršūnę ir bent jau Vokietijoje buvo tokie mėgstami, kaip dabar yra Berlyno grupė Seeed, iš dalies pratęsusi “senjorų” pradėtą darbą.
Gal dėl užgriuvusios populiarumo naštos ir su ja susijusių reikalų, o gal dėl muzikinio skonio grupė išsiskyrė su charizmatiškuoju “daktaru Dzin-Dzilin”. Girdint tai, ką šiuo metu groja THE SENIOR ALLSTARS, galima būtų laikytis antrosios versijos. Jei grupės lyderis pasuko labiau link šokių muzikos ir netgi gana griežto dancehall/ragga, tai “senjorai” išjungė motorą ir pasileido ramiai buriuoti po reggae, dub, jazz vandenis.
THE SENIOR ALLSTARS nariai niekada nebuvo tik darbiniai muzikantai, atliekantys tai, ką liepia lyderis. Jie, o ypač gitaristas Markus Dassmann, buvo pilnaverčiai kūrybinio proceso nariai ir kontributoriai.
Tai jau trečiasis grupės įrašas po 1999-aisiais išleisto EP “Sniff” ir kitais metais išleisto pilnaverčio albumo “Nemo”.
Grupei pavyko atrasti labai savotišką minkštą, švelnų, melancholiškai šiltą skambesį savo atsipūtusiai muzikai. Pagarba patiems muzikantams ir Vincent Sorg, sugebėjusiems išlaviruoti tarp vokiškos kokybės ir muzikos dvasios.
Albumą pradeda 1964-ųjų Kenny Burrell kompozicija “Loie”, o paskui ją seka 9 savos kūrybos instrumentiniai gabalai. Taip, taip, šiame albume vokalų nėra iš viso, pavadinimai “Gringo”, “Blue Spider”, “G*riddim”, “Westcoast Rocker” palieka erdvės vaizduotei. Vietomis skamba gal kiek per daug nusaldinto džiaziuko, į kurį visada žiūriu su nepasitikėjimu, tačiau palyginus su praėjusiu albumu, muzikantai pridėjo solidumo ir dub aidų.
Patys muzikantai reziumuoja: “Skamba gyvai, bet ne audringai, atsipalaidavusiai, bet ne monotoniškai”.
Komentarai