Prieš atgamindamas prieš pusvalandį skaitmeninėje erdvėje dingusius (“nepasitikėk niekuo”) pastebėjimus apie šį renginį, užsidedu naujausią Mogwai darbą “Mr.Beast”. Kalbant šiuolaikinės muzikos stilių apibrėžimais, tai turi mažai ką bendro, tačiau tai kas yra “kažkur anapus”… kitoks intensyvumas, bet panaši bendra garsų visuma, nusinešanti į su savim. Nors daug labiau tiktų filmo “Irreversible” garso takelis, sukurtas “daftpanko” Thomas Bangalter.
Tačiau tai ne taip svarbu. Pavasario įkarštis nugesintas vietinio klimato. Beveik lyjant einam Subačiaus gatve link požeminės ekstremalių garsų laboratorijos “Vault”. Armėniški patiekalai, keistas bokštas, nuosavi namai ir trūkęs čiabuvis, sėdintis prie savo vartų. Netrukus mano rūbų siūles tikrina priekabus apsauginis, nors kolega seniai jau viduje. Patenkame į betono kiekio slegiamą patalpą. Prietemoje matosi žmonių siluetai. Kurį laiką apsvaiginti garso blaškomės. Alaus bokalas kažkiek grąžina realybę.
Prie “scenos” prasibrauti sunku, todėl iš tolo stebim vaizdus ekrane – stambiu planu rodoma, kaip susišauti. Kolonėlių masyvai stato intensyvią ekstremalių dažnių sieną. 15 kilovatų (jei neklystu), galia priremia prie baro ir nugaroje atsiranda papildomos kolonėlės nuo jo vibruojančio paviršiaus. Vieni žmonės stovi kažkur “žiūrėdami”, keletas vaikščioja pirmyn-atgal. Įprasta porelė šioje aplinkoje atrodo neįprastai. Gal kažkuris jų išprotėjęs žudikas maniakas? Ar dvasinis vampyras?
Publikos, kaip tokio kalibro renginiui, ne daug – apie kelis šimtus su atlikėjais, organizatoriais, technikais ir kitais. Nemažai užsieniečių, atvažiavusių pažiūrėti retai iš savo buveinių išlendančių industrial požemių kompozitorių. Nors, pasak organizatoriaus, savo šalyse jie dažniausiai groja dar mažesnėms auditorijoms. Šių garsų niekaip nepavadinsi “populiariais”. Jie negali tokie būti, nes tai per daug radikalu bendroje skalėje. Per daug nuoširdu? Tiesmuka? Atvira? Šlykštu? Bloga?
Truputį netikėta girdėti organizatoriaus pasakojimus apie atlikėjų nuotykius viešbutyje. Sutik, braškių kokteilio vėmalai papuoštų bet kokios popžvaigždės tikrai gerą vakarėlį :) “Autarkeia” leiblo bosas su ironiška šypsena konstatuoja ne vieno ir ne dviejų “štukų” nuostolį. Po pirmojo festivalio tai buvo kiek netikėta, pasakoja jis, o dabar jau taip ir žinojau. Ciniškos, neigiančios ir griaunančios muzikos ambasadorius Lietuvoje, kaip tikras diplomatas, pasižymi altruizmu? (o mes – grafomanija, nene). Sakom, tai kviesk mažiau užsieniečių. Atsakymas: jei jau imam tokį aparatą, reikia jį išnaudoti pilnai.
Tuo tarpu festivalio rezidentas DJ Olivers iš Latvijos groja kiek lengvesnį industrial. Anksčiau galvojau, kad industrial tai – Ministry, Nine Inch Nails ir Einsturzende Neubauten, bet tai tik viršūnėlės to, kas darosi po žeme. Nors minėti E.N., didžiuliuose apleistose gamyklose daužantys įvairias konstrukcijas ir praparuojantys variklius – civilizacijos “pasiekimų” nuolaužas priverčiantys skambėti, atrodo arčiausiai tiesioginio industrial apibrėžimo. Bet, kolega, pripažinkim, čia jau trūksta kompetencijos, nene.
Paskui pasirodė amerikiečių duetas per keliolika minučių išjudinęs auditoriją tiek fiziškai, tiek emociškai. Triukšmo sienos prižiūrėtojas ir tatuiruotas distorted vokalas. Į ekraną kažkur Rytuose važiuoja nesibaigianti karinės technikos kolona. Asfaltas raibuliuoja nuo karščio. Staiga “prižiūrėtojas” įnirtingai ištraukia laidus ir pasirodymas baigtas. Atlikėjai alsuoja lyg bėgikai, o publika norėtų dar. Įspūdis lyg susinervino grupė, lyg kažkas atsitiko aparatūrai. Organizatorius nuramina, kad taip įprasta, o kartais laidai ne tik nutraukiami, bet ir nukerpami.
Paskui ausis pasiekia netikėtas dramaturginis posūkis – skelbia dviejų valandų pertrauką. 10 vakaro ir būtų pats tas patirti dar kažką, tačiau – pertrauka. Šaltas tamsus rūsys ne pati jaukiausia vieta stumti laiką, todėl išsiritam lauk ir suprantam, kad atgal negrįšim. Garso slėgiai susilygina tik po gero pusvalandžio.
Taip pat dar ne visai atsigavęs po garso teroristų išpuolio pažįstamas, agituoja, kad po pertraukos bus pats gerumas ir kartoja savo favoritų pavadinimą. Mums jis, žinoma, nieko nesako, tačiau visiškai aišku, kad bus. Dar vienas jungtinės teroro grupuotės organizuotas aktas. Atsakomybės niekas neprisiima.
D’n’b/techno reivai atrodo kaip vaikų žaidimai su plastmasiniais automatais, ane? Kelios “Nordic Audio Modern” valandos sukelia tiek įspūdžių, kiek dažniausiai neištraukia visos nakties strakaliojimas. Kitas klausimas – kokie tie įspūdžiai, bet čia jau kiek galvų – tiek pasaulių. “Autarkeia” lyg ir žada dar vieną festivalį – šįkart tikrai lemiamą ir paskutinį.
Grotuve – Sigur Ros “Takk”.
Komentarai