Jau saulelė vėl atkopdama budino Vokietijos svietą, pakraščiuose, viduriuose, šiaurės rytuose ji vis kartojo – išlyskit, aš vėl čia! Kartu apversim viska aukštyn kojom! Ir jie išlindo, pasipylė taip kaip gali vasarą lietus, nuplaudami prisirinkusias dulkes, suliedami susikaupusius teigiamus ir neigiamus vasaros troškimus. Vienas iš ledinių lietų vadinamas MELT! – festivalis geležiniame Ferropolis mieste.
MELT! Festival –gal kam visai nebe naujas – atidaro vartus i savo geležies miestą. Kol patyliukais tvirtinama paskutinė lempa, svečiai apvaikšto išpuoštą vakarėlio “svetainę”: nejudėdami stovi pagrindiniai vakarų aksesuarai – nesuvokiamai gigantiški vikšrai, kranai, kalnakasiai apdabinti žaižaruojančiais disco burbulais, kurie subtiliais atspindžiais suteikia dar daugiau šarmo savo milžiniškoms aprūdijusioms “eglutėms”. Ir nors mūsų mirtingųjų daug – apie 13 tūkstančių – praeidamas pro šali kiekvienąkart pajunti nuolankią pagarbą neaprėpiamiems industrijos dievams.
Dar nesutemus pasigirsta gitarų griausmai – pagrindinę MEDUSA MAINSTAGE okupavo visai nebe newcomer’ių skandavimas „Art Brut – top of the pops!“, o palei sceną, pamiršus discipliną, iš proto kraustosi vis didėjantis poga poga būrelis. Mišri grupės sudėtis – UK ir Vokietija – išplėtė populiarumo horizontą abejose šalyse. ART BRUT branduoliui, vokalistui Eddie Argos ir gitaristui Ian Catskilkin kaip nedaugeliui pavyko palikti mažo pietų Anglijos miestelio Bournemouth garažą ir savo indie rock perkelt į Londono platumas. Ir štai vėl skanduoja Eddis „My little brother just discovered Rock & Roll! He‘s only 22 and he‘s out of control!“. Tai dar labiau įaudrina minią, kuri staiga pajaučia masinę tendenciją pasiversti mažuoju Eddie broliuku, kuris, tiesa, kažkada ne juokais buvo sužavėtas dar tik kylančiu broliu. Vienaip ar kitaip, Eddie moka įtikinti savo publiką dramatiškais dainų tekstais, tad nebelieka nieko, kaip juo patikėti, kai melodingai dalindamasis skaudžia meilės patirtimi apie „Emilie Kane“ jis staiga sustabdo savo kolegas ir dar garsiau išsako auksinę tiesą: jei nesi su kuo nors tau labai svarbiu – taip nebuvę lemta! Ir kol jis suskaičiuos iki trijų – visi tegu pamiršta tą kankinančią meilę!. Tada galima dainuoti toliau.
Antroji scena – tai MELT! KLUB. Mažas garažas intymesniai aplinkai ir šarmingu vardu Justine Electra atlikėjai, apie kurią kažkodėl vis sušnabždėdavo ne vienas. Taigi, pasiruošėm dar vienam vakaro stebuklui. Ms Electra pakyla ant kuklios scenos rankoje nešina… cd grotuvą! Kaip ir pridera įdedamas diskas ir paspaudžiama play. Pirmoji daina. Lyriška monotonija, apie sparnus, skrydį ir pažadus. Paskutiniams žodžiams dar lūpose, nuspaudžiamas stop mygtukas. Ms Electra apsisuka parodydama savo įspūdingą nugaros iškirptę ir publika ištirpsta dar iš didesnio malonumo. Monotonija. Lekiam iš čia, kol dar šviesu.
MELT festivalis, kaip ir daugelis kitų, neišsiverstų be labai konkrečių rėmėjų – štai alus iš B… palapinės, šalia energijos gėrimas iš R… stendo, prie tualetų neperstojant buriuojasi norintys tabako ir dovanų iš M…, o kam už patį renginį dėkoti nepamiršta priminti I… žurnalas ir gausios jo iškabos… Tačiau įspūdingiausiai save pristatė ir nemažas simpatijas pelnė rėmėjas PSP (PlayStationPortable). Vidury teritorijos pastatytas dviaukštis autobusas leisdavo atpalaiduoti raumenis pertraukėlių metu, siūlydamas vietoj to koncentruotis tik i pirštų darbą.
Trečioje, GEMINI STAGE, kaip tik pasirodymą pradėjo traukinyje susipažinęs, 2001 metais susikūręs vokiečių-austrų duetas MEDIENGRUPPE TELEKOMMANDER. Šiek tiek nuostabos – keistas mišinys iš BEASTIE BOYS unikalumo, daugiau electropunk, staiga punk rock, funky beats užuomina ir vėl skardus indie rock gitarų ūžesys. Galingais taikiniais į banalias mainstream pažiūras Mediengruppe Telekommander užvaldo minią savo tekstais. Revoliuciniai sakiniai kritikuoja socialinius fenomenus, politinį išsigimimą ir komercializmą. „Panzer“ (liet. tankas) sukoncentruoja minios ritmą ir balsą – eiliavimas apie shopping bumo objektu tapusį net ir patį tanką! Po pasirodymo suvoki buvęs pamiršęs, kad esi ne vienos grupės koncerte…
Tačiau vėliausios valandos paskirtos netikėtumams ir didiesiems highlights. Taigi, įsisukam į kraštutinę BIG WHEEL STAGE, kurioje pirmasis iš favoritų įžanginiu gabalu garantuoja, kad tarp scenų tikrai nepasiklydome – “the music sounds better with you” minimaliai ilgesingai pradeda norvegas Erlend Oye. Dažniausiai downtempo dance music apibūdinama norvego kūryba gyvoje aplinkoje visgi neleidžia išlaikyti abiejų kojų ant žemės. Nuoširdumas tiesiog spinduliuoja iš Erlendo, alternative electro papildomas raminančiu susikaupusiu vokalu, funky virsta acid, ir štai atlikėjas pats – kartkartėm pakylėdamas ant stalo – šoka su publika, galiausiai leidžiasi panešiojamas paties užburtos minios. Gal ir visai nenuostabu, kad viso pasirodymo metu i priekį veržėsi fanių klubas, scena pavertęs ne visai malonia GoGo pakyla.. .
Fanes jau gerokai paryčiais atbaidė itin jaunas atlikėjas Nathan Fake. Įtakotas Aphex Twin ir ORBITAL, jaunuolis priklauso prie tų, kurių pagrindinis instrumentas – kietasis diskas. Taigi, net neatkeldamas nuo laptopo akių jaunasis anglas įrodo savo dar labai šviežų užsidegimą ir užlieja viską, kas aplink sceną, šiurpinančiais elektriniais garsais, po truputį paskandinančiais visus meilės jūroje („Drowning in a Sea of Love“ – debiutinis Nathano albumas) arba bent keliais centimetrais pakeliančiais nuo žemės. Muzika, kuri gali sutaikyti. Laužydamas garsų tėkmę Nathan geba ne suardyti, o iš naujo sukurti harmoniją, kartu energingai perskeldamas kiekviename mūsų vis tvirtėjančią stagnaciją. Ir tada trumpam vėl tiki, kad pasaulyje gali būti taika. Tam net nereikia užsimerkti, jei jau kooperuojantis VJ iš raštuotų sienų apmušalų paverčia voveraites.
O už kelių minučių iš aušros virsta saulėtekis. Retas, kam dvidešimt dveji, gali tapti masinės meditacijos meistru.
Dėja, tik atomazgai lieka užsiminti apie daugelio didį herojų Richard D. JamesM. Ne vienas sutiktas, tarp jų ir aš, su džiaugsmu laukė jo šiek tiek mistinio pasirodymo, iš karto po The Streets. Tai liudijo ir akivaizdžiai daug tą dieną marškinėlių su Aphex Twin užrašu. Tačiau jau įpusėjus pasirodymui pasidarė aišku, kad Richardas išsikvėpė. Apie penkiolika metų scenoje esančiam atlikėjui tikriausiai nebeskirta būti mišriuose festivaliuose – verčiau rengti autorinius pasirodymus. Rezervavęsis pačią scenos gilumą, Richard žinoma išgavo sau tipines garsų dimensijas, kurios tačiau neprogresavo gyvoje aplinkoje. Neišeidamas iš sau būdingo garsų laužymo rėmo Richard daugmaž prilygo savo gabalams MP3 grotuve. Tai buvo vienintelis šiais metais Aphex Twin “koncertas” Vokietijoje.
Geležies miestas kitądien ištuštėjo. Baigėsi kempingo kova dėl garsiausios ir aktualiausios muzikos. Ir jau mašinoje ilsėdamasis prafiltruoji ne tai, ką matei, o ką galėjai jausti esant tikriems talentams ant pakylos, visai ne piktai norėdamas, kad jie liktų nuolat ieškančių kelyje.
MELT aplydė sustangrėjusį kanalą iki ausų būgnelio. Taip pat ir akyse leido atrasti dar nepanaudotas spalvų gamos perspektyvas. Vasaros dar liko. Bus matyti, kokį įnašą gali turėti kitokio konteksto festivaliai.
Komentarai