Užupiečiai Bekešo Vilkai grojo net Portugalijos prekybos centruose populiarindami tuomet dar naujosios ES narės Lietuvos vardą. Be to, bekešai galėtų dienų dienas girti savo gimtąjį, pamiltąjį, ir net pamylėtąjį Užupy. Galėtų kurti jam muzikines odes. Ir kuria. Gal ne visad Jam, bet visad Jame. BEKEŠO VILKAI – tai jauna sostinės grupė, tvirtai įsitikinusi kad muzika – tai jų gyvenimas. Tai Užupyje gyvenantys: Marija, Jievaras, Jonas, Mantas ir Vytas.
Tai kelintokai dabar esate?
Marija: Aš dvyliktokė būsiu.
Jievaras: Likę vienuoliktokai.
Žodis „vilkas“ kartais nereiškia visažinį senolį?
Marija: Ne mes sugalvojome pavadinimą. Bekešo Vilkais mus pavadino Užupio respublikos prezidentas Romas Lileikis. Dar tuomet aš grupėje nedainavau, todėl ir pavadino išmintingus berniukus vilkais.
Jievaras: Pamenu, prieš vieną pirmųjų mūsų koncertų vis dar neturėjome pavadinimo. Kadangi mūsų mokykla buvo (ir tebėra) šalia Bekešo kalno, todėl prezidentas ir pavadino mus taip.
Mantas: Iš pradžių nebuvome labai patenkinti tokiu pavadinimu, bet dabar nekeistume jo į jokį kitą.
Jonas: Kas gali būti geriau už ilgą, neįsimenantį, lietuvišką pavadinimą? (juokiasi)
Ar dažnai ir apie ką svajojate ant Bekešo kalno?
Marija: Tai mes ten sportuojame per kūno kultūros pamokas!
Jonas: Man patinka ten pasvajoti gurkšnojant baltą alų…
Tokiam amžiuje turbūt daug galvojate apie ateitį. Kokia ji jums patiktų labiausiai?
Jonas: Labiausiai patiktų, kad iš muzikos galėčiau išgyventi. Nieko ypatingo nenoriu. Tik kad užtektų kapeikų apsirengti, pavalgyti, išgerti ir kam nors paskolinti, jei reikia…
Jievaras: Jo, būtų gerai turėti ir iš ko pasiskolinti…
Kaip įsivaizduojate idealią Bekešo Vilkų epopėją?
Jonas ir Jovaras: Geriau nebebus!
Jonas: Juokaujam, aišku. Patiktų su mėgstamais muzikantais vienoje scenoje pagroti.
Mantas: Su Jamiroquai! (juokiasi)
Jievaras: Ir, aišku, didelė svajonė yra turėti daug gerbėjų. Kuo jų daugiau, tuo mums maloniau.
Beje, kaip einasi reikalai dėl debiutinio Bekešo Vilkų albumo?
Jievaras: Vyksta kažkas. Vis laukiam lemtingųjų skambučių.
Jonas: Jau kelis kartus pražiopsojome realias progas išsileisti debiutinį. Tik „Tamstoj“ įsirašėm keletą gabalų.
Jievaras: Be visų konkursinių prizų, laimime ir keistų dovanų. Tarkime, neseniai gavome kvietimų visą mėnesį lankytis klube „Connect“. Aišku, mūsų ten net neįleistų, bet mes ir nebandysime.
Įdėtumėte į albumą senąją kūrybą ar vis tik nepatingėtumėt naują repertuarą sukurti?
Jonas: Manau, dėtume seną kūrybą. Nors norėčiau ir pats debiutiniame albume išgirsti ką nors šviežio.
Jievaras: Būtų puiku įsirašyti visą savo kūrybą: ir seną, ir naują. O jau vėliau derintume, kas įeitų į albumą, o kas pasiliktų mums prisiminimui.
O ką manote apie savo lėšom leidžiamus albumus?
Jievaras: Šiuo metu, prisipažinsiu, neturiu nei cento kišenėje.
Jonas: Maža to, tai išeitų ne už mūsų, o už tėvų pinigus. Tėvai mane ir taip augino. O šis reikalas yra tiesiog per brangus. Todėl taip būtų neteisinga.
O ką Bekešai darytų su pirmu 100 000?
Mantas ir Jonas: Patalpas normalias įsigytume. Mokyklos rūsys pabodo.
Mantas: O ir mano „kubas“ ten rūdyti pradėjo…
Jievaras: Dar įsikurtume savo studiją…
Mantas: Taigi būtų studija, būtų ir debiutinis albumas.
Žmonės kuždasi, kad esate menininkų vaikai? Greitai prisipažinkit kas kieno!
Mantas: Mano tėvas tikrai ne prie meno. Nebuvo ir, manau, nebus.
Jievaras: Penktojo mūsų nario Vyto (ORE pokalbį su Bekešais Vytas pražiopsojo) tėvas dailininkas. Tiesa, tik mėgėjas. Marijos tėvas tikras menininkas – džiazo muzikantas.
Jonas: Žodžiu, mūsų tėvai yra išprotėję ir todėl gyvena Užupy. (juokiasi)
Kodėl pradėjote groti džiazą?
Jonas: Grojame kaip gaunasi. Tik žinom tvirtai, kad niekada negrosim progresyvios elektroninės muzikos ir pikto metalo.
Mantas: Negrosime ir depresiją išaukiančios muzikos.
Jievaras: Tikrai taip!
Kaip suprantu jaunas amžius jums ir padėjo atkreipti į save dėmesį?
Jievaras: Tik prieš tris metus pirmą kartą į mus atkreipė dėmesį.
Jonas: Kas ten iki tol septintokų klausys…
Marija: Pirmieji mus pastebėjo, kaip ir galima būtų nuspėti, Užupio gyventojai.
Kas buvo jūsų mokytojai?
Jievaras: Aš buvau mokytojas!
Mantas: Jovaras išmokė ir mane groti, ir Vytą.
Jonas: Aš mokiausi ir Čiurlionio nacionalinėje mokykloje, ir B. Dvariono muzikos mokykloje, ir Kelpšoj, bet niekur neužsilikau.
Tai kur buvo ta Bekešo Vilkų virsmo riba?
Jonas: Manau, kad „Lietuvos dainų dešimtukas“. Nebūtume ten dalyvavę, gal taip ir būtume tik per Užupio šventes groję.
Jievaras: Taip taip, parodė mus pirmą kartą per televizorių, žiūrėk, iš karto koks didelis lūžis įvyko!
O kaip jums ten sekėsi dalyvauti ir konkuruoti?
Marija: Savaitinėje laidoje užėmėme antrą vietą, o finale šeštąją.
Jonas: Manau, puiku, kai tenka rungtis su tokiom šauniom ir stipriom grupėm kaip YVA ar Amberlife. Milžiniška kova su profesionalais vyko.
Mantas: Ir kaip ant mūsų nuolat pyko, kad negrojame pagal fonogramą. Kai ateidavome, visad paprašydavo kompakto. Mes tokio, žinoma, neturėdavome. Tai garsistai tada tik nusispjaudavo. Jiems mat bereikalingo darbo atsiranda per tokius kaip mes.
Taigi konkurentų tarp užupiečių neturite?
Jievaras: Ne, arba apie juos dar nieko tuomet nežinome.
Jonas: Šiaip galimus konkurentus vadiname bendražygiais. Apskritai muzikoje neturėtų būti konkurentų.
Jievaras: Tarkime, iš užupiečių verti paminėjimo yra Caramel Members. Anksčiau pykomės su jais, nes iki šiol dalinamės tuo pačiu rūsiu, bet dabar man jie netgi labai patinka. O ir groja turbo.
Testas apie Užupį. Kas sukūrė Užupio himną ir kas jį atlieka?
Mantas: Kernagis atlieka himną. O sukūrė jį tai tas pats mūsų gerbiamas Romas Lileikis.
Jievaras: Aš irgi kažkada dainavau šį himną su mokyklos choru.
Jonas: Tai visi mes tą himną traukiam per Užupio šventes.
Marija: Beje, dar Aistė Smilgevičiūtė atlieka himną su Kernagiu…
Kaip tikri užupiečiai papasakokite apie Frank Zappa. Kaip jis atsirado Užupyje?
Jonas: Žinau, kad vienas skulptorius paėmė ir pastatė. Tiesiog pamėmė ir pastatė. Tame ir yra visas šios idėjos žavesys.
Jievaras: Ir gerai padarė, kad pastatė.
Jūs po truputėlį tampate muzikinėmis viltimis, anksčiau grojusiomis koverius, o dabar jau demonstruojantys savo kūrybą. Kas pasikeitė per jūsų egzitavimo metus, kad taip subrendote?
Mantas: Nebegrojame koverių. (juokiasi)
Jonas: O aš mėgstu groti koverius. Jei jie skamba originaliai, kodėl gi ne?
Kaip jaučiatės grodami už Užupio ribų?
Marija: Gana negerai. Ne taip jaukiai. Tarsi ne savoje terpėje.
Jonas: Teko mums groti ir už Vilniaus. Geriau neprisiminti…
Jievaras: Maniau bus gražus festivalis, o teko sausakimšame sportuojančių berniukų kultūnamyje groti. Po koncerto mus netgi grasino papjauti…
Jonas: Bet spėjome pabėgti. Toliau gal jau nepasakosiu…
Mantas: Žodžiu, grojant Užupy, pasisekimas garantuotas. Kitur dažnai mus klaidingai supranta arba iš viso mūsų muzikos nenori netgi suprasti.
Marija, klausimas tau, ar gerai tavimi rūpinasi grupės vaikinai? Palydi namo, pavalgdina?
Marija: Tikrai neskriaudžia, rūpinasi. Tik nervina, kad nuolat pinigus skolinasi.
Vaikinai, o ar nereguliuoja Marija, kaip vienintelė mergina, grupės veiksmų?
Jonas: Mhm. Jo.
Jievaras: (skuba gelbėti situaciją) Šiaip labai gerai, kad yra Marija. Jei būtų koks vokalistas, tai iš viso mes šieną pjautume, gertume baltą alų ir nieko gal įdomaus neprisiverstume sukurti.
Tai mėgstate alų ankstyvame amžiuje…
Jievaras: Penkias bačkas alaus laimėjome būdami vos penkiolikos… Taip po truputį ir išlepome.
Komentarai