Garsiausios grupės, švarūs paplūdimiai, draugiški žmonės ir sniego baltumo smėlis pajūryje – vilioja festivalio skelbimas ir priverčia klausiamai pakelti antakį. Ar gali būti, kad iki Rytų Europos rojaus tik 600 kilometrų? Nors Lenkija garsėja nesibaigiančiu kelių remontu, užterštais miestais ir nelabai draugiškais gyventojais, reklama paperka. Susikrovęs šmutkes, pabučiavęs draugę ir paspaudęs ranką redaktoriui drąsiai lipu į autobusą Vilnius-Gdanskas. Kelionė prasidėjo.
Ilgi 600 kilometrų
Autobusas sostinę palieka apie 23 valandą. Mėnulio priešpilnis vaiduokliškai balina greitkelį, o šalia sėdinti lenkė studentė anglišku žargonu čiulba apie Heinekens Opener laukiantį gėrį. Ji pasakoja apie milžinišką Babie Doly aerodromą, kurio vidury bus pagrindinė scena. Anksčiau ten buvo laikomi kariniai lėktuvai ir rengiami žvalgybiniai antskrydžiai. Deja, tai viskas, ką atsimenu. Jos balsas buvo toks tylus, o akcentas toks migdantis, kad dar neprivažiavęs Kauno smigau. Pažadino ta pati lenkė. Išvadino stuobriu, kad neištvėriau jos kelių valandų monologo. Bet negi pasakysi, kad ji labiau migdanti nei Lietuvos politikų debatai..?
Gdanskas pasitinka milžiniškomis autombilių eilėmis ir prie žemės spaudžiančiu karščiu. Autobusas lėtai slenka urbanizuotomis senamiesčio gatvėmis. Pakelėse išrikiuoti jaukūs žvejų namukai, beje, apkarstyti neskoningomis iškabomis, primena Antrojo Pasaulinio Karo metais įvestą vokišką tvarką. Tačiau vos pasiekus stotį šį iliuzija sprogsta su pirmu kasininkės „što?“ vos užsiminus, kad nemoku lenkiškai. Ilgai tryniausi aplink visokius langelius, kioskius ir informacinius stendus, kol pagaliau sutikau bent truputį angliškai kalbančią pardavėją, kuri atlaidžiai nusišypsojusi ištiesė traukinio bilietą į Gdynią. Tada prasidėjo kelionė. Pro beliašų pardavėjus, kibinų kioskelius ir lenkišku apatiniu trikotažu nuklotus prekystalius iki dvidešimties metų senumo traukinio.
Seni ir tvankūs vagonai, pirštinėtų valytojos rankų nepaliesti riebaluoti langų stiklai ir nacionaliniais keiksmažodžiais išmargintos sėdynės – važiuoti traukiniais Lenkijoje įdomu. Pro pravirus vagonų langus skverbiasi pramonės aromatas. Važiuodami iki Gdynios lenkiame gamyklas, milžiniškus sandėlius ir, keista, keletą bažnyčių. Jos pastatytos prie pat bėgių ir beveik remiasi į greta stovinčius neaiškios paskirties angarus. Dar kelios stotelės, ir mes jau Gdynioje. Nuo čia jau viskas aišku. Belieka rasti specialiai festivalio dalyviams užsakytą autobusą ir spėti į jį įsisprausti greičiau nei tai padarys kiti. Kitaip teks grūstis prakaituotų kūnų ir didžiulių kuprinių maišalynėje.
Gėris ir pyktis
Festivalyje žurnalistus mėgsta. Visų pirma, labai pagarbiai įteikia akreditaciją, dar prideda krūvelę nemokamo alaus kuponų ir šypsodamiesi palydi į kempingą. Ten taip pat žvėriškos eilės. Tačiau pamosikavęs ką tik gautu popiergaliu prasmunku ir prieš prasidedant koncertui spėju pasistatyti palapinę bei išbandyti dušą.
Didžioji scena pastatyta aerodromo centre. Netoli jos išsirikiavęs palapinių-parduotuvių miestelis. Čia telpa ir „Green Peace“ aktyvistai, ir neįmanomo dydžio sumuštinių pardavėjai. Vienas kainuoja 9 zlotus. Bet jis tokio dydžio, kad žmogus, turintis standartinio dydžio žandikaulius, neįstengtų jo apžioti. Nesiimu spėlioti, ko ten deda norėdami pasiekti tokias apimtis..
MANU CHAO buvo pirmasis iš didžiųjų. Jis nupūtė prieš tai grojusią lenkų grupę ir atviliojo daugumą žiūrovų nuo mažosios scenos. Kai jis šokinėjo, žiūrovai darė tą patį, kai jis išėjo, plojimai privertė jį sugrįžti. Tiek daug pietietiškos saulės ir seksualios prancūzų kalbos Lenkija dar nebuvo patyrusi. Tiesa, MANU CHAO neapsiėjo be politikos. Išdėjo į šuns dienas gerbiamą G.Bushą. Už karą ir Gvantamo kalėjimą. Žiūrovai plojo. Tik neaišku, ar suprato, ką atlikėjas norėjo pasakyti.
Antrieji tą dieną mano saraše buvo PLACEBO. Šiek tiek makiažo, aptemptos kelnės ir žvilgsnis aukštai virš publikos. Jie buvo tokie pasipūtę, kad net nepastebėjo būrelio paauglių mergaičių su Brian Molko veidu ant marškinėlių. Nors energijos jų muzikai netrūko, tačiau jie patys atrodė šiek tiek išsikvėpę, dainos panašios viena į kitą.. Net replika „We are ladies and gentlemen from PLACEBO“ sukėlė šypseną, o ne susižavėjimą. Jei jie būtų ne tokie britiški ir ne tokie pasipūtę, gerokai nuoširdesni, jų pasirodymui dėčiau neabejotiną pliusą.
Kitą dieną atsikėliau piktas. Ir dėl žvėriškai palapinę įkaitinusios saulės, ir dėl baisių eilių prie dušų. O išvydęs jūrą pasidariau raudonas kaip gerai prinokęs pomidoras nuo tramdomo įsiūčio: paplūdimy mėtosi šiukšlės, vandeny plaukioja negyvos žuvys, o lenkų policininkai kažką murma apie draudimą maudytis. Bet skardinė atsinešto „Heinekens“ pakėlė nuotaiką, ir po maudynių grįžtu kaip tik prieš SKIN pasirodymą.
Jos spiegiantis balsas per dainas ir tylus kalbėjimas tarpuose puikiai paruošia sceną FRANZ FERDINAND šėliojimui. Nors kalbant atvirai, SKIN grojo kur kas originaliau ir nuoširdžiau. O FRANZ FERDINAND atrodė pasipūtę ir grojantys ne dėl malonumo, o dėl honoraro. Viskas atlikta nepadoriai tiksliai ir preciziškai. Per festvalius norisi improvizacijos ir laisvės, o ne, kad ir kokio profesionalaus, albumo atkartojimo.
Po jų grojo SIGUR ROS. Ir tai buvo geriausia. Daugybė žmonių scenoje, daug instrumentų ir asmenybių, kurie susilydė į vieną. Publika tylėjo, nes kai groja islandai, žodžių nebelieka. Minimalizmas, maišytas su eklektika ir apibarstytas byto dulkėmis. Tai buvo ne koncertas, tai buvo trapi ir balta kelionė po Islandijos sniegynus.
Vėliau tą patį vakarą nuslinkau į mažąją sceną. Ji buvo įrengta jaukiame angare. Ten galėjai prigulti ant žolės ir atiduoti savo smegenis į COLDCUT nagus. Electro, acid-jazz ir visų likusių muzikinių stilių mišinys, keistos vaizdo projekcijos svaigina geriau nei bet kas. Tačiau netikėtai prasidėjo politika: iš projektoriaus išniro G.Busho, A.Hitlerio ir kitų „šaunuolių“ fizionomijos. Jiems krito galvos, augo čiuptuvai, jie šoko kažką panašaus į sirtakį… Žmonės juokėsi susiėmę už nuo „Heinekens“ kliuksinčių pilvų.. Apskritai COLDCUT sugrojo šauniai.
Trečiąją dieną paskutines jėgas išsiurbė nenaudėliai BASEMENT JAXX. Kai scenoje šoka stambaus, barzdoto sunkvežimio vairuotojo sudėjimo juodaodė dainininkė, kitos išeities, kaip strykčioti kartu, nelieka. O kai ji įsispraudžia į aptemptą suknutę, ir pučiamaisiais grojantys vaikinai pradeda gundančiai vingiuoti klubais, šokių aikštelėje kyla audra. Ji nurimsta tik paryčiais, kai Roger Sanchez dar bando pajudinti likusius gyvuosius savo išreklamuotąją house muzika. Bet Lenkija – ne Niujorkas, ir Roger Sanchez labiau migdo, nei gaivina.
Miegančus kūnus glostant pirmiesiems ryto spinduliams ieškau kelio atgal į palapinę. Po kojom painiojasi užsnūdę lenkai: kas draugiškai apkabinęs merginą, kas po galva pasikišęs tuščią bokalą snaudžia patvory.. Lenkija – graži šalis, o jos gyventojai – draugiški ir atlapaširdžiai. Tik viena smulkmena: visas gerąsias savybes lenkai demonstruoja savo tautiečiams. Svetimšaliams tėra vienintelis kelias – išmokti lenkiškai. O tuo tarpu, tikiuosi, ši situacija pasikeis iki kitų metų Openerio..
Nuotraukos: Maja Gas
Komentarai