Kadaise Žiulis Vernas rašė apie ateitį, kūrė naują pasaulį, prigrūstą išgalvotų mašinų ir stebuklų. Bent taip turėjo atrodyti skaitantiems jo fantastinius svaičiojimus. Ir visa tai daugiau ar mažiau virto realiais dalykais. Aldous Huxley apie puikų naują pasaulį prabilo dar praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Nedaug kas ir tada patikėjo ateities vizijomis. Tačiau šiandien jau įmanoma pamatyti, kaip tas (anti)utopinis pasaulis gimsta.
Ateityje mes visi būsime vienodi. Išauginti ne mamų ir tėčių, kurių minėjimas taps keiksmažodžiais, o gimdymas – pornografine bjaurastimi. Išaugsime iš buteliukų, kuriuose jau tapsime alfų, betų, gamų ar epsilonų kastų nariais. Vėliau miegodami išmoksime pagrindinių gyvenimo taisyklių, tokių kaip „kiekvienas priklauso visiems kitiems“ ar „seni drabužiai – kaka, seno netaisyti, naują įsigyti“. Mes miegosime su visais, su kuriais tik panorėsime ir būsime laimingi. Net nesusimąstydami apie tai. Jei jausimės prastai, visada po ranka bus keletas somos tablečių. „Paėmei pusę gramo – ir jau sutrumpinta darbo diena, paėmei gramą – šventi visą savaitgalį, du gramai nugramzdins į spalvingą rytietišką sapną…“ Mes kramtysime sekshormoninę gumą, eisime į jutiminio kino teatrus ir vadinsime merginas „pneumatiškomis“. Galiausiai, atėjus laikui skristi dūmu per krematoriumo kaminą, mes neverksime ir žinosime, kad tai įprastas dalykas. Niekas neapgailestaus dėl kažkieno mirties, nes pagaminti kitą beveik identišką individą bus per daug paprasta. Tai – puikus naujas pasaulis.
Knygos siužetas gana paprastas, bet įtraukiantis. Atsiranda tokioje bedvasėje visuomenėje ir brokuotų žmonių, kurie jaučiasi nepilnaverčiai, vieniši ir nenori įprastinių somos dozių. Bernardas Marksas – vienas tokių. Jis įsimyli Linainą (kitiems meilė jau neegzistuoja) ir skrenda kartu į Laukinių rezervatą – ten, kur vargas, purvas, pirmykščiai keisti papročiai ir necivilizuoti laukiniai žmonės. Ekskursijoje sutinka seniai pradingusią civilizuoto pasaulio moterį, prisitaikiusią prie čionykščių gyvenimo ir pagimdžiusią sūnų. Juos parveža atgal į Kitapus. Toliau viskas kvepia nelaimėm ir nesusipratimais.
Skirtingi pasauliai – skirtingos vertybės. Nepritapėliams čia ne vieta, ir puikus naujas pasaulis tai įrodo. Vieni atsiduria Islandijoje, kuo toliau nuo normaliųjų. Kiti užjuokiami negyvai. Skamba kaip totalitarizmo apraiškos, skirtumas tik tas, kad visi čia laimingi. Na, beveik visi.
„Jį ištremia į salą. Tai yra siunčia ten, kur jis atsidurs tarp visame pasaulyje įdomiausių vyrų ir moterų. Tarp žmonių, kurie dėl vienos ar kitos priežasties išsiugdė tokią savimonę, kad tapo netinkami gyventi visuomenėje. Tarp tų, kurių netenkino dogmos, kurie turi savo, nepriklausomas pažiūras. Trumpai tariant, visų tų, kurie iš tiesų yra kažko verti“.
Perskaičius knygą lieka baimė, kad visa tai gali kada nors tapti tiesa, džiaugsmas, kad taip dar neatsitiko, ir nusivylimas, kad kai kurie dalykai jau vyksta. Puikus naujas pasaulis ateina. Ruoškimės.
Komentarai