Vasara – festivalių, koncertų ir kitų pramogų metas. O kai ji dar ir tokia karšta, sėdėti savam lizde tingiai nelabai norisi. Būtent todėl, manyje kirbėjo toks didelis pasiryžimas kažkur išrūkti. Bent kelioms dienelėms, ar minutei… Kadangi kelionė į išsvajotajį “Heineken Open’er” su ne kartą sapnuotaisiais SIGUR ROS – nuplaukė šalin, nusprendžiau, kad reikia visgi sparnų nenuleist ir vykt kur nors kitur, kur yra taip pat ar bent dalinai gerai. Tad anadien maloniai apsidžiaugiau gavęs draugelio pasiūlymą vykti Latvijon į nepamainomų norvegų KINGS OF CONVIENENCE akustinį koncertą.
O kelionė prasidėjo įdomiai. Pavėlavę kasose atsiimti užrezervuotų bilietėlių, bėgte bėgome link jau beveik pilno ir beveik išvykstančio autobuso. Šiaip ne taip įsispraudę vidun, gavom vieteles pačiam autobuso priekyje su netgi šiokia tokia kondicionuoto oro srovele, kuo buvom nepaprastai patenkinti. Kingdom of convenience! Tad pamažėle riedant taisomais latvių, nelyginant lenkų, keliais ir iPod‘e besisukant įvairiomis melodijomis, išvydome puikiąją Rygą.
Išlipus mus pasitiko kur kas didesnė nei tikėjausi stotis. Ilgai nedelsę, susiradom vietinį „univermagą“ kuriame pasičiupę bilietus į show, pradėjom lūkuriuoti koncerto. Tiesa, tas laukimas nebuvo laukimui lygus. Visą tą laiką užpildė aktyvus hostelio ieškojimas, kurių Rygoje, kaip ne būtų keista, yra devynios galybės. Suradę patį optimaliausią variantą miegui, ir šiek tiek pabendravę su ten sutiktu internacionalu, išėjome tyrinėti Rygos senamiesčio, bei ieškoti, kuo užkišti skrandžius bei numalšinti troškulį. Jaukiam mažam restoranėlyje puikiai nuteikė žavi ir miela padavėja bei iš kolonėlių skambantis „Uz Karinu Balins Jaja“ – latvių liaudies daina, ne per seninusiai perdirbta pagoniškojo metalo legendų SKYFORGER.
Nors mieste tvyrojo ta tingi darbo dienos popietės atmosfera, mes skubam ieškoti klubo mįslinguoju pavadinimu – „Sapnu Fabrika“. Pastarasis nėra toli nuo centro, įsikūręs, kaip supratau, kažkokio buvusio fabriko ar sandėlio patalpose. Aplink tvyro industriniai peizažai bei kaminų bokštai. Aplinka, bent jau mane, nuteikianti visai maloniai. Apsižvalgę ir ilgai nelaukę, nusprendžiam šiaušti vidun.
Deja, suprantu, jog tas šiaušimas visgi nėra toks paprastas procesas. Pasirodo kolega su savimi užsikavojęs kurpinėje turėjo fotoaparatą, kurį neštis vidun paprastiem mirtingiesiems, deja, buvo uždrausta. Pirmas praeinu apsaugą aš, po to – kompanijonas. Ir deja….ikliūna. Prasideda derybos, į pagalba iškviečiama net pati šio renginio organizatorė, tačiau broliai iš Lietuvos juk ne iš kelmo spirti. Pasitelkę savo mentalines galias bei oratorinius sugebėjimus, papasakojame apie Lietuvą, apie save ir sugebame įtikinti organizatorę leisti mums prasinešti fotoaparatą su sąlyga, kad fotografuoti galėsime tik po dešimties THE KINGS OF CONVENIENCE gabalų.
Tačiau Pašėlęs Vidurnakčio Šokėjas pagalvojo, kad dabar jau viskas leistina ir pokštelėjo porą kadrelių į apšildantį atlikėją. Apsauga sureagavo žaibiškai ir augalotas vyrukas netrukus, jau laiko įsikibęs kolegai į parankę, šaukdamas: „OUT! If you don‘t want to have problems“. Tuo metu rodėsi, kad akustinis vakaras mums baigsis geležinkelio bėgių prieigose, begeriant iš nuoskaudos savo vyšninukę, tačiau po ilgų derybų….vėlgi kažkaip pavyko susitarti. Po šitiekos nuotykių jau nieko nebesinorėjo, tad pasiėmę po butelaitį alaus prisliūkinom prie scenos stebėti vyksmo.
Pagaliau pirmas žvilgnsis tiek į klubą, tiek į susirinkusią publiką. „Sapnu fabrika“ išties miela. Interjeras – toks industrinis, tačiau nepersūdytas. Labai neblogas kompromisinis variantas tarp undergroundo ir kažko labiau įprasto. Erdvės taip pat nemažai. Vienintelis trūkumas – nepakeliamas karštis. Publika taip pat nuteikė labai maloniai. Dauguma jos – studentai arba kiek vyresnio amžiaus žmonės. Pamačiau išties daug šypsenų bei malonių veidų. Nebuvo jokių pašalinių užklydėlių ar triukšmadarių – visi žmonės žinojo, ko čia susirinko, visi čia atėjo klausytis muzikos.
Vakaras pagaliau prasidėjo nuo „Goran Gora“, kuris, grojo paprastą akustinį „indie“ ir, tiesą sakant, baisiai nesužavėjo. Visi laukė JŲ. Laukimas pasirodė beesąs ilgas ir ne ramus, tačiau kai labai lauki, tai sulaukęs ne tai, kad nesigaili, o ir beprotiškai džiaugiesi. Paskutiniai scenos patvarkymai, garso inžinieriaus rankenėlių pasiukiojimai, atnešamos kėdutės ir… į sceną užlipą jie, šio vakaro kaltininkai – Erlendo Oye ir Erik Glambek Boe aka The Kings Of Convenience.
Pasigirsta pirmi švelnūs akustinių gitarų virpesiai, paderinimai, atlikėjų pasisveikinimas. Tai prasidėjo: „Until You Understand“. Jokių, drąskymųsį ar šėliojimų ant scenos – viskas paprasta, tyra ir neapsakomai nuoširdu. Gitaros tyliai pavergia ir užliūliuoja… Joms antrina du švelnūs balsai. Nuo pirmų akordų peršasi mintis, kad nors jų muzika ir dvelkia paprastumu bei ramybe, joje tuo pačiu slypi ir kažkokia nenusakoma energija, kažkoks keistas emocinis užtaisas, kuris priverčia tave išsikrauti tiesiog bestovint ir beklausant. Ir tai dar tik pradžia.
„Love is No Big Truth“ toliau seka iš jų paskutinio „Riot on an Empty Street“ albumo. Kiek greitesnės ritmikos kurinys. Nors diske kurinį fonuoja lengvas ritmas, čia jis atliekamas visiškai melancholiškai ir ramiai. Vedančioji gitara diktuoja ritmą, o kita pina poetiškas melodines linijas. Klavišinių partijos čia taip pat atliekamos akustinėmis gitaromis. Visgi kūriniui nieko netrūksta ir jis puikiai skamba akustiniame variante, išlaikydamas tą patį teigiamos energijos užtaisą, bei žaviai naivią nuotaiką. Negaliu susilaikyti neplojęs ir neišleidęs kelių lengvų pasitenkinimo šūksnių.
Tikrą palaimą sukelia – „The Cayman Islands“. Tai, mano nuomone, vienas didžiausių KoC perlų. Po kiek espresyvesnio paskutiniojo gabalo, šis kūrinys nuostabiai įsikomponuoja į bendrą vaizdą, sukurdamas kažkokia keistą melancholiją, kuri keri ir užvaldo. Tai tarsi ramus pasivaikščiojimas senamiesčio gatvelėmis gražią naktį ar lengvas pasiplaukiojimas valtele tarp salų ankstyvą šiltą rytą… Kažkoks keistas virpuliukas sukirba širdyje. Kurinys baigiasi, bet keistos emocijos dar nenori bėgti iš vidaus.
Duetas tęsia pasirodymą su kūrinėliu iš savo debiutinio „Quiet is the New Loud“ disko. Kiek ekspresyvesnės gitaros, intensyvus publikos palaikymas bei priedainio niūniavimas kartu, priverčia panerti į nepakartojamą siautulį: „I Don‘t Know What I Can Save You From.“ Po viso to – ramybės citadelė… Erik‘as liepia publikai užsimerkti ir įsivaizduoti esant scenoje tikrą pianiną, nors vietoj jo stovėjo tik elektroninis šio instrumento variantas. „Gold In The Air Of Summer“ – nuostabus „The Cayman Islands“ tęsinys. Ramiai užgaunamos gitaros stygos, o jų garsus seka, gražūs (ne)tikro pianino legato. Įsivaizduoti realų instrumentą tikrai nebuvo sunku krintant tokiems gražiems pianino lašams.
„Winning A Battle, Losing A War“ – širdį užgauna labai gražus tekstas apie nelaimingą meilę be jokios vilties… Jį lydi tokia pat nepakartojama ir liūdna muzika – viena sentimentaliausių koncerto dalių. Kiek gūvesnis, energingesnis bei linksmesnis „Singing Softly To Me“ mestelėjo šūsnį energijos, puikiai prablaškęs iš melancholiškų svajų. Energingos gitaros bei nuotaikingai ir nuoširdžiai dainuojantis duetas privertė lengvai patrypčioti kojomis.
Netrukus,modernieji „Simon ir Garfunkel“, kaip jie dažnai yra krikštyjami, scenon pasikviečia savo prodiuserį ir draugą Dovidą Bartollinį. Šis griebia akustinį bosą ir įsijungia į dueto pasirodymą, pridėdamas kūriniams šiek tiek svorio ir ekspresijos. Jo partijos tolydžiai ir vientisai įsipaišo į bendrą kontekstą, o visuma pasidaro dar skanesnė, tarytum paįvairinta gardaus prieskonio atgabento iš kažkokios tolimos šalies pasakišku laivu: „The Boat Behind“. Tarytum persismelkęs septyniasdešimtųjų dvasia, naujausias KoC kūrinėlis verčia truputį pajudėt iš vietos. Viskas čia paprasta (keli gitarų akordai, paprastos akustinės partijos), tačiau genialu. Pasigirsta plojimų gausa – išties įdomu, ko gi sulauksim iš jų sekančio albumo.
Kitas kūrinėlis – dar vienas hitukas „Misread“. Jis, kaip ir įprasta šiame vakare, sutinkamas su didžiausiu palaikymu ir entuziazmu. Vienos gitaros brūkštelėjimus seka kitos legato, atliekančios visiems puikiai žinomą melodiją. Nepraėjus nė pusei kūrinio publika pradeda niūniuoti pagrindinį motyvą. „Stay Out Of Touble“ – lėtas lyrinis nukrypimas, priverčiantis šiek tiek pailsinti rankas ir burną. Pradedu pagauti šio pasirodymo gijas. Kūriniai čia sudėlioti labai tinkama eilės tvarka. Balades seka energingesni kūriniai ir atvirkščiai. Tai išties užveda ir palaiko dėmesį viso pasirodymo metu. „Know – How“ – vėl kiek impulsyvesnis kūrinys. Palaikomas publikos spragsėjimu į taktą, jis įgauna dar daugiau energijos. Čia pat girdimas ir tas už širdies griebiantis priedainis, čiulbamas dviejų švelnių balsų. Galų gale viskas baigiasi gražiais gitariniais interliudais.
Atsiprašę už Norvegijos imperialistinius siekius ir faktą, kad Rygoje ant kiekvieno kampo galima surasti norvegišką banką ar supermarketą, duetas pasiūlė ir nemokamą konsultaciją verslo klausimais. Tačiau greitai gįžo į savas vėžes su „Toxic Girl“. Šis kūrinėlis iš debiutinio darbo niekuom per daug neišsiskyrė iš bendro konteksto. Tai tarsi gražus ir ramus interliudas prieš…
O taip! Po to buvo tikra bomba. Atėjo eilė ir kone didžiausiam jų hitui „I‘d Rather Dance With You“, kuris čia nuskamėjo daugiau nei energingai. Pasigirdo pirmi garsūs gitaros akordai, kurie, be abejo, buvo lydimi labai audringų plojimų bei šuksnių. Toje garso lavinoje staiga pasigirdo ir saldus balsas bedainuojantis: „..I‘d rather dance with you than talk with you, so why don‘t we just move into the other room…“. Po to sekė išties nenusakomas šėlsmas. Energingos gitaros tarsi diktavo ritmą, o publiką tiesiog klausėsi ir dūko. Kai kas šėlo viduje, kai kas šoko, kai kas plojo, tačiau abejingų ar neutralių nebuvo.
Atgrojus finalą, publika karalių nepaleido. Užlipę vėl, jie tiesiogine to žodžio prasme suokė Bob Marley koverį „Waiting In Vain“. Labai idomiai suskambėjo šios regio legendos kūrinys visiškai akustiniame KOC stiliuje. Po to sekė kiek greitesnis nei albuminiame variante „Little Kids“. Albume šis kūrinys skamba gana lėtai, ramiai bei santūriai. Ramios akustinių gitarų melodijos yra paskanintos pianino lašais. Tačiau gyvame pavidale šis kūrinys įgauna visiškai kitas nuotaikas. Čia jis tampa kur kas energingesniu ir greitesniu. Jaučiausi tarsi kokiame pašėlusiame rokenrolo vakarėlyje.
Duetas vėl nulipa nuo scenos, publika šėlsta ir susilaukia dar vieno jų sugrįžimo. Pasirodymą vainikuoja lyriškas ir liūdnas „Homesick“. Pati ta daina pabaigai. Labai gražus atsisveikinimo žestas… odė namams… Liūdna, kad viskas jau pasibaigia, tačiau lygiai taip pat tu džiaugiesi girdėdamas nuostabius garsus, kurie sklinda čia ir dabar ir glosto tavo ausis. Paskutiniai gitaros akordai, paskutiniai garsai scenoje ir renginys baigiasi. Nors publikos plojimai netyla ir mes dar laukiame, tačiau visgi gėrio šį vakarą ir taip buvo labai daug ir duetas palieka scena.
Palaukę, kol visiškai atsigausime nuo įspūdžių ir emocijų, galiausiai šauname išėjimo link. Pasidalinę įspūdžiais, traukiame tyrinėti nuostabios naktinės Rygos. Nors buvo darbo diena – miestas buvo kaip niekad aktyvus ir nepaprastai žavingas. Taip, tai ir yra Ryga. Nusprendę, jog klubai ar ankšti kabokai mūsų nevilioja, su dvejomis sutiktomis mielomis rygietėmis patraukėme link Dauguvos paupio, pasigrožėti gražiu vaizdu į Rygos senamiestį ir plepėti iki aušros…
Sekančios dienos naktį mes jau dardėjome gimton, mielon žemelėn, pavadinimu Lie-tu-va. Viskas baigėsi ten, kur ir prasidėjo. Penkta ryto, tuščia, bet jau bundanti Vilniaus geležinkelio stotis, tas nuostabus pojūtis, grįžus namo iš kelionės ir, be abejonės, didelis nuovargis. Homesick J… Surūkau cigaretę, o to nuostabaus vakaro neleidžia pamiršti vis dar galvoje tebeskambančios KoC melodijos ir slapčia žavios Rygietės padovanotas M&M‘s saldainiukas, sutriaukštas prieš kulniuojant ligi artimiausios troleibuso stotelės.
Ačiū KoC!..
Komentarai