Gandai, beje, savaime neatsiranda. Nusivylusi ir pikta nusprendžiau, jog niekas kitas, jei ne pati, nepadės man pamatyti šiuo metu –iausios pasaulyje grupės, todėl nutariau su jais susitikti Prahoje. Tai buvo artimiausia Red Hot Chili Peppers stotelė jų „Stadium Arcadium“ turo metu.
Taigi be ypatingų svarstymų nusiperku bilietus, kad kelias nedulkėtų, pasikviečiu draugų žurnalistų bei įsimetu bestselerį „Scar Tissue“. Taip, tai ta pati ekshibicionistiška knyga apie sėkmingiausią pasaulyje narkomaną. Anthony Kiedis supresuoja savo gyvenimą į 465 puslapius.
Tai jo apsivalymo knyga, po kurios išleidimo jis rizikuoja būti nesuprastas. …ir vis tik po visų tų metų, kai važiuodamas beprotišku greičiu Anthony tvodavosi į medį, kai apsinešęs šokdavo nuo stogo į svetimus baseinus, po kepenų ligų ir perdozavimų, jis tvirtina, jog dabar jaučiasi daug geriau nei prieš dešimt metų. „I might have some scar tissue, but thats all right. And when do think, „Man, a fucking motel room with couple of thousand dollars‘ worth of narcotics would do me right,“ I just look over my dog and remember that Buster‘s never seen me high.“
Tikriausiai žinote Anthony pop istoriją apie jo holivudišką, tą tikrąją holivudišką, paauglystę – pradėjęs gyventi kartu su tėvu, aktoriumi Blackie Dammet, Anthony pirmųjų narkotikų ir neįpareigojančio sekso paragauja būdamas dar trylikos. Indėnė motina jam visada buvo ir tebėra moters idealas, o tėvas nenuginčijamas autoritetas. Netgi tada, kai penkiolikmečiui Anthony teko surasti pinigų tėvo išpirkai iš kalėjimo už narkotikų prekybą. Mat jo aktoriaus karjera bangavo per stipriai.
Atėjus aštuoniasdešimtiesiems, Anthony su neišskiriamais draugais Flea ir Hillel, jau buvo aikštingiausias rokenrolas visame Hollywood Boulvard rajone. Jie šėldavo iki penkių ryto kiekvieną dieną, kiekviename klube. Šias dienas Anthony įvardina tiesiog topsy-turvy and whoopsie-daisy. Greitai jų rock-mayhem-funk-rap-freestyle pamilo Los Andželas, paskui Kalifornija, pagaliau ir visa JAV. Neilgai trukus jiems lenkėsi ir Europa, ir Azija..
„Užuostai kokso, susileidi dozę to paties, tada dar heroino dvigubą ir viską užsigeri viskiu – pabandyk. Pažadu, tikrai mirsi“ – taip Anthony draugai ir mirdavo. Ir tai ne šlovės apakintųjų triukai ar silpnybės. Anthony nekenčia Holivudo už nesugebėjimą prisitaikyti prie vaikų poreikių. Vaikai ten mutuoja ir pradeda gyventi iškreiptą suaugusiųjų gyvenimą per anksti.
Pameti draugus lyg automobilio raktus, paskui prisieki sau, kad niekada neišeisi iš namų, jei tik kils noras apsinešti. Bet kai jis ateina, sėdi ant motociklo, iš Holivudo nusileidi į žemutinį Los Andželą ir tu jau „gatavas“. Kitas rytas vėl nežada daug ryžto ir susikaupimo. Nebent atsivelka į viešbutį jau tada „veiklą“ pristabdęs grupės ir sielos draugas Flea ir išsiveža į gamtą pažaisti su šuniu ar toli nuo Holivudo pažiūrėti filmo kartu su jo dukra. Šioje vietoje tiktų per MTV dažnai kartojama frazė „you think you know, but you have no idea“.
Kartą norėdami įsigyti jiems per brangias odines striukes, Anthony ir Flea surengė bado streiką prie parduotuvės. Dar tą pačią dieną ant viešbučio stogo jie mylėjosi su dviem merginom, kurios negalėjo atsispirti kokybiškos odos naujų švarkų savininkams. Apskritai Anthony visada sekėsi su moterimis, todėl jam dažnai tekdavo padėti draugams – jis parašydavo dainų tekstų, įdėdamas, tarkim, Flea patinkančios merginos vardą ir iš karto pasirūpindavo nakvyne, in case. Tačiau jei Anthony įsimyli, see you next year.
Nors grupė vaikinams visada buvo prioritetas, RHCP išgyveno sudėtingą dešimtmetį nuo 1989 iki 1999 metų. Tačiau rašydamas knygą, Anthony nesistengia teisintis ar pateisinti. Verčiau nuosprendį jam pateiks kiekvienas skaitytojas. Minėtųjų dešimties grupės metų istorijos neįmanoma trumpai atpasakoti. Tai drama-trileris-erotika-ir-komedija, kuri trumpam iškraipo tavo mąstymą. Bet tada prisimeni, kad tai selebrečio gyvenimas, kai jis gali savaitgaliui sau leisti nuvykti į Havajus ir visą laiką praleisti su koksu apšnerkštu stalu viešbučio kambaryje.
Gerbėjų džiaugsmui Red Hot Chili Peppers net ir neviltingiausiomis bei bejėgiškiausiomis dienomis gyveno muzika. Muzikinės jam sesijos vykdavo nuolat – rūsyje, studijoje, kambaryje, karibuose, kaime. Tik tokiu būdu grupė kuria muzika iki šiol. Paskutinis jų blockbusteris dvigubas „Stadium Arcadium“ tik dar tobulesnis už RHCP naujo skambesio „Californication“ ar „By The Way“ albumus. Tik niekada nelyginkit to su „Blood Sugar Sex Magic“. To nebebus. Tai nekartojama.
Praha. 2006 vasara. Prisispaudžiu prie turėklų. Dizzee Rascal šildo publiką koveriais ir L.A. smirdančiu hip-hopu. Tada kelias valandas vyksta pasiruošimas didžiajam vakaro pasirodymui – maigomas Flea bosas, išbandomas Frusciantės 62-ų Stratas. Keista, tačiau ne visos gitaros buvo pragrotos. O gal per fanų skandavimus ir plojimus ne viską išgirdau. Kai užgeso šviesa, negirdėjau iš viso nieko išskyrus kurtinantį klykimą.
Širdis suvirpa pamačius pirmuosius funk freestyle magus – John Frusciante, Flea ir Chad Smith. Prieš tave ir tau groja vietą garbės lentoje užsitikrinę muzikantai. Net jei ir neturi nei vieno jų įrašo ar lėkdamas greitkeliu nesiklausai jų nuodėmingos kūrybos, žinai ir gerbi juos už himną vienatvei „Under The Bridge“, The Mars Volta atradimą, „Blood Sugar Sex Magic“, vienus kokybiškiausių LIVE setų, už pirmuosius DIY video klipus ir dar daug net mano senstelėjusiai kaimynei atmintyje įstrigusios kūrybos… Iškeliu rankas, kol „Intro Jam“ sesija pereina į pirmąjį vakaro gabalą „Can‘t Stop“.
Buratiniškais žingsniais į sceną įeina Anthony, griebia mikrofoną ir pradeda savo gerai visiems žinomą kiedisdance. Tuo metu pirmos eilės, kur susitelkė raudonai apsirengęs ir išskirtinai karštas RHCP fanų kontingentas, savo palaikymu ir plojimais galėtų nesunkiai pavaduoti toliau nuo scenos atsitraukusius ar VIP ložėse sėdinčius kelis tūkstančius grupės gerbėjų. Pagyrimas čekams už tikrai neatsitiktinai pastatytą trigubą užtvarą tarp fanų zonos ir scenos.
Užgrojus pirmiesiems „Dani California“ akordams, ant kojų pakyla ir atsitiktinai į šį koncertą patekę žmonės. Nes šį prabėgusios vasaros hitą galėjai išgirsti absoliučiai visur ir po daug kartų. O štai pragrojus „Scar Tissue“ intro gabaliuką, jau matau pirmuosius apsiašarojusius žmones, besigrožiančius, laimingus. Daina, atsiradusi Anthony galvoje visiškai atsitiktinai „when you open up the top of your head and it comes dusting down from outer space“, nenoromis priverčia kiek susikaupti. Tada viena po kitos lekia naujojo albumo dainos „Charlie“, „21st Century“, „Wet Sand“, pipirai pramiksuoja savo postindustrinį piketą „Throw Away Your TV“ ir į intymius jausmus apeliuojantį „Don‘t You Ever Leave“, „Don‘t Forget Me“.
Aštuoniasdešimtųjų hitas „Me And My Friends“ karštai sutinkamas tų, kurie vis dar savo stalčiuose brangina „The Uplift Mofo Party“ laikų albumą. O gabalą „Tell Me Baby“ klykdamos sutinka keturiolikmetės, kuriems RHCP asocijuojasi su jau trumpaplaukiu Kiedžiu ir mileniumu.
Pereinamasis „By The Way“ ir „Stadium Arcadium“ laikotarpio „Fortune Faded“ vienas tų fenomenalių gabalų, kurie žymiai tobuliau skamba „gyvai“ nei įraše, tą vakarą turėjo turbūt daugiau svorio nei vėlau choru su publika dainuojamas „Californication“.
Iš karto po to pasigirsta kitas su RHCP susijęs muzikinis fenomenas – John Frusciante – talentas, naujas vėjas grupėje etc. Jis vis bando uždainuoti. Dažnas Johno varymas pro šalį kartais prajuokina. Tačiau jam solo dainuojant Simon&Garfunkel koverį „For Emily“ ir mano akies kamputyje sustingsta ašarą. Taip netyčia kaip kad būna. Sentimentalus momentas. Kažkas tikro. Įdainuota intymioje aplinkoje, tik sau, kas po ilgų grupės draugų įkalbinėjimų patenka į tūkstančių klausytojų širdis.
Tada „By The Way“ ir encore. Man patinka tokie bisai, kai nepasididžiuojama pagroti dar trečdalį viso koncerto laiko. Taigi grįžta Chadas ir pradeda savo įspūdingą būgnų šou. Tai tarsi antra koncerto pradžia. Vėl publika įsukama į pauzę, kai laukiama kažko ypatingo. Grįžta Frusciante uždainuodamas „Sweet Jane“, prisijungia Flea, Kiedis ir pagaliau nuskamba odė vienatvei „Under The Bridge“ – kiekvienas pats sau išsitraukia žiebtuvėlį, švieselę arba paskambina draugui ir duoda pasiklausyti, iškelia rankas. Anthony prisipažįsta, jog tai jam brangiausia daina „One day I showed up to rehearsal, and Flea and John were blazing on pot and in a „Let‘s ignore Anthony“ state of mind, and I experienced this melancholy sense that John was no longer in my world (…) I was downtown with fucking gangsters shooting speedballs under a bridge. I felt I had thrown away so much in my life, but I also felt an unspoken bond between me and my city. (…) Even if I was loner in my own band, at least I still felt the presence of the city I lived in. L.A. I started freestyling some poetry in my car and sang all the way down freeway…“
Paskutinis šėlsmas su lietuviškiausia grupe, patekusia ant The Rolling Stones viršelio, baigiasi pankiškuoju „Give it Away“ ir „You‘re Gonna Get Yours“. Grupė atsisveikina iki greitų susitikimų. Anthony pasigriebęs rankšluostį pirmas išbėga laiptais į užkulisius, tada John, Chad ir paskutinis sceną palieka koncerto pabaigoje tik su apatiniais likęs Flea. Šiuo metu RHCP džiugina amerikiečius, tačiau dar lapkritį vėl grįš į Europą. Aš asmeniškai patekau į Pepperdom spąstus.
Citatos iš Anthony Kiedis knygos „Scar Tissue“
Komentarai