Tiesą sakant, pradžia nežadėjo nieko gero. Trijų dienų festivalis Farerų salose .. Tai Portugalijoje? Ne, tai Faro. Egipte? Ne, gudročiau. Egiptas ne sala. Nesvarbu, juk „G“! festivalio metu gros daugiau nei 50 atlikėjų, iš kurių tik vieną esu girdėjęs. Ir tą tik vakarėlio pas draugą metu. „G!“ žada geriausią koncertą gaiviame šiaurės klimate, kur net vasarą oras nesušyla daugiau kaip 15 laipsnių. Nuo Londono iki Farerų salų reikia skristi su keliais persėdimais, be to, visi pažįstami išvyko į „Truck“ ir „Benicassim“, vykstančius tuo pat metu. Bet aš rizikuoju ir sėdu į pirmąjį lėktuvą. Arba tai bus nepamirštama kelionė, arba kruvinas fiasko.
Laukdamas lėktuvo oro uoste mirkteliu ilgakojei stiuardesei. Pasirodo, ji mane lydės kelionėje į pasakų salas (taip Farerus vadina danai). Nors skrendant virš jūros bandžiau pasikalbėti apie tai, kas laukia žemėje, man nesisekė. Sofi (toks stiurdesės vardas) beveik visą kelionę nešiojo maistą bei gėrimus ir tik kelioms minutėms prisėdo papasakoti knygos vertą salų istoriją. Taip sužinojęs daugiau klausimų nei atsakymų, pagaliau minu žalią Farerų salų žolę ir laukiu pirmųjų stebuklų.
47.000 gyventojų, išsibarsčiusių po 18 salų, kurios sudaro Farerų masyvą. 17 iš jų gyvenamos ir sujungtos povandeniniais tuneliais. Oras čia taip nepakenčiamai dažnai keičiasi (ačiū Golfo srovei), kad kai kurie žmonės kraustosi į Daniją arba dar piečiau. Sofi tėvas irgi išsikraustė, nors salos buvo jo gimtinė. Farerų salos yra tarp Islandijos ir Šetlando, maždaug už 200 kilometrų nuo uolėtų Škotijos krantų. Ne pati geriausia vieta vasaros festivaliui, tiesa?
Apskritai danai šiek tiek nejaukiai jaučiasi Fareruose. Jiems visą laiką atrodo, kad uolose gyvena troliai, o tankiuose miškuose blyškiaveidžiai elfai kaunasi su tamsos jėgomis. Patys salų gyventojai buvo sukėlę porą karų su danais dėl nepriklausomybės. Bet nieko nelaimėjo. Trapi Farerų pramonė neišgyventų be dosnios Danijos paramos.
Žvejys yra Farerų karalius. Ir kad tą įrodytų, gyvena milžiniškame name. Bet tik Farerų. Nes žvejams reikia degalų laivams, kurių pardavimo monopolis priklauso danams. Dėl to salų gyventojai įnirtingai ieško „juodojo aukso“, kuris leistų pagaliau atsikratyti Didžiojo Brolio pagalbos.
Lėktuvas iš Londono nutūpia Kopenhagos oro uoste. Čia turiu persėsti į kitą, skraidinantį tiesiai į Farerus. Truputį nedrąsu, nes naujasis lėktuvas primena apverstą citriną su priklijuotais sparnais… Bet pilotas patikina, kad nieko blogo neatsitiks. Ką gi, aš juo patikėjau.
Vagaro oro uostą pasiekiu kartu su baisiai keista kompanija – dažniausia skrydžio metu skambėjusi frazė buvo „aš groju grupėje“. Tik vėliau sužinojau, kad skridau kartu su THE HOLMES BROTHERS – bliuzo trio iš Čikagos, ir vietine grupe TEITUR, pasirodysiančia savaitgalio koncerte.
Iki aikštės, kur buvo pagrindinė festivalio scena, reikėjo važiuoti pusantros valandos. Kilome į debesyse pranykstančias kalnų viršūnės ir leidomės tamsiais tuneliais, kuriuose kabojo eilinį londonietį bauginantys ženklai: „Prašau, tik nesustok“. (Vis dėlto kokia keista šalis turi būti, kad prašytų tokių dalykų). Grupės TEITUR būgnininkas Krisas, grynakraujis danas, autobuso gale neaiškiai šnibžda dalykiniu kostumėliu apsitempusiai moteriai, kad šalia sėdintys trys afroamerikiečiai tikriausiai yra teroristai. Po velnių, tai visiška nesamonė. Netgi čia jaučiamas masinis nerimas dėl galimų teroro išpuolių. Beje, atvykęs į salą medžių mačiau tiek pat, kiek ir afroamerikiečių: tris. Bet tai dar ne pats keisčiausias dalykas. Čia, Fareruose, žmonės ant namų stogų augina žolę. Įdomu, kaip jie ją nupjauna? Prie oro baliono pririšta avis ją nuėda? – pirmas į galvą atėjęs spėjimas. Šermanas Holmes iš grupės HOLMES BROTHERS netikėtai paklausia: „Ar saloje yra plėšrių gyvūnų?“ – ir skraidanti avis man pasirodo ne tokia jau kvaila mintis.
Važiuodamas į „G!“ žinojau,kad Goto miestelyje (ten vyko festivalis) nėra viešbučių. Visus 6.000 festivalio dalyvių priims gyventojai, kurių yra beveik tris kartus mažiau – 1.400. Aš ir mano draugas žurnalistas iš Anglijos Stiuartas savaitgalį leisime pas vietinį dailidę Lennį Jakobseną. Lenis, jo žmona Amaliel ir dvi dukros mus priima labai šiltai ir visą laiką šypsosi. Mus belieka tik atsipūsti ir mėgautis sūriu jūriniu oru bei, aišku, puikia daniška virtuve. Gerojo dailidės Lenio namas yra trijų aukštų ir stovi kalno papėdėje. Viešnagės metu spėjau išsiaiškinti tris nekasdieniškus faktus: namo rūsys tikriausiai yra ta vieta, kur Farerų gyventojai skerdžia avis, o Lenis savo būstą pasistatė pats. Tai užtruko 23 metus, o laukujes duris jie buvo užrakinę tik 2 kartus, ir Lenis dabar gailisi,kad jose įtaisė brangią spyną.
Farerų salos ne vieta vegetarams ar taikiems gyvosios gamtos aktyvistams. Banginių medžioklė senoviniais įrankiais yra užsilikęs, bet vis dar dažnas ritualas. Kaip pasakoja Lenis, jie koks žioplas banginis priplaukia pakankamai arti kranto, gretimų kaimų gyventojai apsiginkluoja žeberklais ir traukia į medžioklę. Vietiniai tai vadina „veikliuoju komunizmu” – visi dalyviai turi vienodus ginklus ir vienodas galimybes nudobti gyvūną. Kadangi medžioklė vyksta kaimais ir šeimomis, vaikai eina kartu. Taip jie pratinami prie suaugusiųjų gyvenimo.
„Jūs ne iš Greenpeace?” – lyg tarp kitko pasidomėjo dailidės žmona Amaliel prieš Leniui užtikrinant mane, kad specialioje banginių skerdykloje žudomi gyvūnai miršta greičiau ir beveik nejaučia skausmo. Fareruose banginiai dažniausiai skerdžiami dėl maisto arba riebalų. Dažniausiai tai atliekama nuošalioje vietoje. Tačiau jei banginis žudomas ne maistui, o pramogai, krauju nusidažo visa pakarantė. Prie rituališkai nudobto banginio susirenka visas kaimas, išskrodžia ir bendrai dalijasi mėsa. Vaikai kartu su suaugusiais braido po raudonas balas – jiems tai įprasta, nes toks bus ir jų gyvenimo būdas.
Bet mes čia atvažiavome dėl muzikos. „G“ jau prasideda, tad pašaukiu užuomaršą kolegą iš Anglijos – Stiuartą (tik tikras britas gali turėti tokį vardą!), ir patraukiame festivalio scenos link. Tai užtrunka maždaug 10 minučių – tiek tetrunka pereiti sodriai žalia žole apaugusią aikštę ir paplūdimį, prie kurio pastatyta scena. Tik vėliau organizatoriai prasitarė, kad jie kišenėse slėpė prakaituotas špygas – jei publika būtų truputį smarkiau pasiautusi,scena ir atlikėjai būtų išplaukę i atvirą jūrą.. Dėl to į paplūdimį beveik savaitę didžiuliai sunkvežimiai vežė papildomą smėlį, kuris apsaugojo nuo neplanuotos voyage..
Pradėjo lyti. Ne taip erzinančiai kaip Londone, ne taip nedrąsiai kaip vėjuotą pavakarę Glastonberyje. Lijo dideliais laišais, stipriai ir gražiai. Bet aš buvau pasiruošęs. Nors apsisiautęs ilgu neperšlampamu apsiaustu ir užsidėjęs plačiabryle skrybėle priminiau peraugusį grybą, užmiršau lietų ir įbedžiau akis į sceną. Ten grojo pirmoji festivalio grupė – vietiniai Budam&DejaVu. Jie nebuvo labai įdomūs, bet vokalistas prisiekinėjo, kad nori visas merginas išteplioti plakta grietinėle ir lėtai lėtai nulaižyti. O aš galvojau, kad skandinavai drovūs..
Po to grojo keistuoliai iš Norvegijos – JACKMAN. Tai buvo energinga, hipnotizuojanti, dviejų bosinių gitarų vedama visuotinė hipnotizacija, įrėminta neįtikimai aiškaus pablyškusio vokalisto Jarvio balso. Geriau įsiklausęs supratau, kad grupė kelių dainų žodžius pasiskolino iš Goethės poezijos. Mano bičiulis,beje, jų pasirodymo paveiktas, kitą dieną naršė po salą ieškodamas, kur gali nusipirkti Goethės knygų..
Kadangi „G!” didžiuojasi tolerancija, JACKMAN psichodeliką pakeitė vietiniai SIC – vis dar tikintys grunge atgimimu, bet grojantys speed-metal.. Įstabiausia pasirodymo akimirka buvo ne tada, kai gauruotas vokalistas keikėsi ir spjaudėsi bandydamas užvesti minią. Įstabiausia buvo, kai bekratydamas riebaluotas garbanas atsitrenkė į gitaristą, o ilgi plaukai įsipainiojo į stygas. Koncertas buvo trumpam nutrauktas, kol muzikantai kantriai išpainiojo kiekvieną sruogą. Po šio atsitikimo nieko įdomaus nebebuvo, todėl nupėdinau prie paplūdimio scenos, kur turėjo pasirodyti kelios grupės iš Norvegijos.
ANIMAL ALPHA buvo reginys akiai ir medus ausiai. Panto-metal sprogimas su dainuojančia mergaite, atrodančia lyg Amanda iš DRESDEN DOLLS iš blogosios pusės ir spiegiančia kaip Toyah Wilcox savo baisiuose košmaruose. Tai buvo nepamirštama – sunkiai išprievartautas masyvus hitas „Bundy“, šėlstantys žmonės – neabejotinas festivalio rasion d‘etre.
KAIZERS ORCHESTRA grojo tuoj po ANIMAL ALPHA, kelios minutės iki pusiaunakčio. Oh yeah, atrodo, čia niekada nesutemsta – „kaizeriai” tuoj pat įrodė, kad supainioti juos su panašiai pasivadinusia Lydso grupe beveik neįmanoma. Jie sumauti idiotai, maišantys Gogol Bordello, XTC ir tradicinį europietišką folklorą, beveik visas kompozicijas baigiantys ilgomis improvizacijomis. Vienas iš jų į scenoje pasidabino senoviška dujokauke. Tikriausiai rado ją dar nuo karo užsilikusiame bunkeryje.
Galiausiai lietus dideliais lašais pradėjo vaikyti žmones. Dauguma glaudėsi jaukiame festivalio kempinge, aidinčiame nuo garsių diskusijų apie muziką ir kitus pagrindinius dalykus gyvenime. Jei būtume Didžiojoje Britanijoje, areštai ir narkotikų pardavėjų paieška nieko nebūtų nustebinę, bet Fareruose nieko panašaus nebuvo. Narkotikų niekam neprireikė, o alkoholio buvo išgerta daug mažiau, nei buvo galima tikėtis. Žmonės čia atsipalaidavę, jiems nereikia svaigalų, kurie padėtų nusimesti dirbtines kaukes, nes tokių paprasčiausiai nenešioja.
Penktadienis išaušo gaivus ir šviesus, niūrūs lietaus debesys išsisklaidė. Bet rūkas paskandino oro uostą pieniškoje migloje. Dėl to kelios grupės, turėjusios pasirodyti šįvakar (švedų indie-pop hedonistai LAMPSHADE, danų reperiai OUTLANDISH), neatvyks. Kelias akimirkas pagalvojęs nusrendžiu, kad taip net geriau – turėsiu dar vieną progą paklausyti vakarykščių DEJAVU, kurie turėjo problemų dėl įgarsinimo. Bet dėl nežinomų priežasčių organizatoriai neleido jiems groti, todėl tvarkaraštyje atsirado didžiuliai kelių valandų tarpai.
Vakarą pradėjo MAKREL. Nuo scenos sklindantis gotikine melancholija persunktas rūkas susilieja su tikru rūku ir apsupa sceną nelyginant permatoma siena. Ši vietinė grupė bene vienintelė savo kūryboje atsklaidžia gimtųjų vietų (Farerų salų) grožį ir rūstumą. MAKREL, beje yra viena iš kelių Farerų grupių, priklausančių Tutl – mažam leiblui, populiarinančiam vietinę muziką. Iš jo daug ko galėtų pasimokyti pasipūtusios beždžionės, vadinančios save Anglijos įrašų kompanijų vadovais.
Kita atlikėja – Eivor, nusipelno atskiro festivalio ir, savaime suprantama, atskiros apžvalgos.. Šiai islandei dar tik 24 metai, o jos Šveicarijos piemenų varpelių skambėjimą primenantis balsas toks pat kerintis kaip Björk ar Goldfrapp, ji atrodo kaip priešistorinė vikingų deivė iš Valhalos. Įsispraudusi į raudoną plastikinę suknelę, krentančiomis švelniai geltonomis garbanomis – ji buvo ta sirena, kuri pasiėmė ir išsinešė protus ir sielas į stebuklų šalį.
Likusį penktadienio laiką leidau klausydamas ROYAL CLASSIC. Tai grupė, kurią sudaro maždaug 10 merginų, įsispraudusių į ryškius darbužius ir su rėkiančiu makiažu ant veidų. Jos šoko ne tik ant scenos, bet ir tarp žmonių, vis nusišypsodamos ar apsikabindamos kokį nedrąsiai žiūrintį užsienietį. Manau, per „T In The Park” jos būtų gavusios į lempą, bet čia, Fareruose, merginoms visi plojo.
Naktis baigėsi “G!” užkulisiuose, (tikrieji užkulisiai buvo jūra..) preciziškai įrengtoje palapinėje. Keli tuzinai degtinės su kažkokiu mėtiniu prieskoniu – vadinamojo Benzino – „shotų“ padarė savo purviną darbą. Kad nenugriūčiau ant stalo su gėrimais, padariau keletą piruetų kaip buvau matęs Londono operoje. O tada aplink pasigirdo ironiškas juokas: „Pasigailėkit vargšo brito, jis jau iškeliavo pas dievus..“. Tik apie pusę penkių ryto išsikrapščiau iš tos sumautos palapinės ir šiaip ne taip nusikapanojau iki dailidės, pas kurį apistojau, namų.
Šeštadienio atradimas pasirodo paplūdimio scenoje TEITUR pavidalu – talentingi vyrukai iš Farerų salų, viliojantys užburiančiomis gitaros partijomis ir ekstravagantiškais tekstais. Dabar jie gyvena Londone (mūsų džiaugsmui), o jų dainos – „Louie Louie“ (apie Satchmo) ir nuostabi „Great Balls of Fire“, kurią reikia išgirsti, kad suprastum, apie ką čia kalbu – truputį panašios į Jenso Lekmano kūrybą. TEITUR turėtų būti žvaigždės.
Liūdna, bet pirmas ir vienintelis Didžiosios Britanijos atstovas “G!” – HATCHAM SOCIAL – grojo tikrai ne kaip. Jie buvo „pasikėlę ir įžūlūs, ir tikėjosi, kad tai padės užkariauti skandinavų širdis. Jei atvirai, pirmąsias 10 jų pasirodymo minučių mano buvo gėda prisipažinti, kad aš irgi britas. O po to išėjau. Keista, apie juos rašė “New Musical Express” (vienas didžiausių muzikinių žurnalų Britanijoje – red. past.), o skambėjo jie kaip apsišniaukęs Pete Doherty.. Ugh.
O pabaigai šiek tiek gėrio: Mugison iš Islandijos. Jis grojo elektroniką su folkloro motyvais. Vaikis šiek tiek jaudinosi, nes jo laptopas buvo jau gerokai senstelėjęs ir sunkiai atlaikė nuo atlikėjo spinduliuojančią energiją. Tai buvo paskutinis festivalio pasirodymas. Amen.
Nuo AQUA iki MOTORHEAD, su velniai žino kuo tarp jų. Ko dar norėti iš gero festivalio? Farerų salos? Apsilankysu čia ir kitąmet. Nespėjau aplankyti muziejaus po atviru dangumi ir garsiausio nekomercinės muzikos klubo..
Už pagalbą dėkoju: Anna Hildur @ HillMedia, Jon Tyril ir visiems @ G! Festival, Stuart Williams @ EMAP, Linda Mortansdottir @ Nordic House, Jakobsenų šeimai, Atlantic Airways ir Hotel Hafnia.
Komentarai