Flow06 – mažas (9000 alaus ir muzikos mėgėjų per tris festivalio dienas) ir jaukus vasaros šurmulys Helsinkyje. Iš gausybės festivalių Flow išsiskiria muzikos stilių įvairove – poetai su akustinėmis gitaromis (Gravenhurst (Warp records) vokalistas), labiausiai išreklamuoti Detroit techno kūrėjai (Underground Resistance) ir soul veteranai dalinasi lankytojų dėmesiu. Flow eklektika vis dėlto nebuvo sugrūsta į vieną sceną – „gyvi“ (kurie naudojasi gitara, sintezatoriais ar bent jau savo balsu) atlikėjai koncertavo buvusio pramoninio rajono kiemelio scenoje, „mirę“ (vinilas ir kietieji diskai) – akademiškoje neoklasikinėje Valkoinen sali (Baltoji salė).
Pirmasis vardas, vertas Ore skaitytojų dėmesio – Aavikko, daugiau negu dešimtmetį grojantis suomių synth muzikos trio. Vienas vyrukas scenos gilumoje mušė būgnus, likę grupės frontmenai buvo ginkluoti klavišiniais sintezatoriais, kuriais sugrojo sunkiai nusakomą Kraftwerk, tarybinių animacinių filmų („Na, palauk!“) bei čirpiančios pliumpančios šokių muzikos („We play – you dance!“ – grupės moto) koncertuką. Klavišininkų priekinė linija labai priminė Giedrių Gustą – vienas jų buvo preciziškai susišukavęs plaukus į šoną, o antrasis po kiekvieno energingesnio kūrinuko ieškodavo rankšluosčio prakaitui nusivalyti. Didžiausiomis ovacijomis ir kukliais suomiškais bandymais šokti grupė buvo apdovanota kūrinio “Viitostie” metu. Viitostie yra pagrindinis Suomijos greitkelis (vokiškai Autobahn, žiūrėti grupės Kraftwerk eksperimentinę elektroniką) , kertantis ir trio gimtąjį miestelį Siilinjarvi.
Nick Talbot diriguojamas tamsus, pesimistiškas, melancholiškas, melodingas (epitetus galima būtų tęsti…) triukšmas buvo toks įtaigus, jog vieni suomiai nustojo plepėti savo mobiliaisiais (tik Nokia, patriotizmo triumfas!), likę gi metė maukti suomišką „alų“ Lapin Kulta (50% alaus + 50% vandens) ir skubėdami traukė tuos pačius mobiliuosius su fotokameromis – šįkart jau įamžinti charizmatišką trio. Jei būčiau Warp records (kultinė elektronikos leidybos įmonė) vadovas, tikriausiai taip pat būčiau pasiūlęs kontraktą Gravenhurst, nepaisant to, kad nieko ypatingai “warp‘siško” dainose (šilčiausiai sutiktose suomių ir vieno lietuvio) “Cities Beneath The Sea” ar “Down River” – nėra.
Kažko panašaus į Gravenhurst pasirodymą buvo laukiama ir iš Bez, alternatyvaus roko legendų Happy Mondays perkusionisto. O laukta buvo be reikalo. Bez drąsiai sveikiname su labiausiai neįtikėtino pasirodymo titulu. Šou vyko apie 30 minučių, kurių metu nuveikta iš tiesų nemažai: paleistos groti Beastie Boys „Intergalactic“ bei Primal Scream „Loaded“ plokštelės, labai daug kartų surėkta žodžiai „Helsinki!“ bei „Jump!“. Gal organizatoriai per mažai sumokėjo šiai legendai?
Baltojoje salėje rengę šokius Underground Resistance iš vietinių suomių išsiskyrė, ko gero, tik savo vardu. Tuo tarpu Roskow Kretschmann iš Jazzanova/Sonar Collective prekinis ženklas pateisino lūkesčius su kaupu – naujo sunkaus disco, nu-jazz intarpų bei melodingų moteriškų vokalų gausūs vinilai buvo sutikti šiltomis ovacijomis. Deja, organizatoriai tokios sėkmės kažkodėl nesugebėjo numatyti, todėl vokiečiui teko groti kukliame sausakimšame kambariuke (neapsiverčia liežuvis jo vadinti sale), Baltosios salės prieigose. Mažai gelbėjo ir Flow organizatorių atsiųstos merginos su vėduoklėmis.
Atlikėjų įvairovę papildė ir šešiasdešimt šešerių gospel dainininkė-legenda Candi Staton. Didelė tikimybė, jog jos hitus (greičiausiai perdainuotas jų versijas) „Young Hearts Run Free“ bei „You Got The Love“ esate girdėję. Candi buvo tarsi priešingybė Happy Mondays super žvaigždei – ir apie savo karjerą suspėjo papasakot, ir bažnyčią pakeikt, ir Dievui papataikaut ir sugrįžti bis. Kaip ir dera, scenoje jai padėjo simpatiški jauni pritariamieji vokalistai bei solidūs instrumentalistai.
Ore žurnalistas dėkoja simpatiškai suomių publikai, kuri leido pražiopsoti daugybę įdomių pasirodymų (O ne! Net Coldcut…), bet dėl to per daug nesisieloti.
Komentarai