Šiaurės šalių kinas Lietuvoje tampa madingas. Tokią išvadą galima padaryti, įvertinant skandinaviško kino gausą. Kauno senamiesčio kino klubo organizuojamas „Šiaurės šalių kinas Kaune“ rodo septynis pastarųjų septynių metų filmus, kuriuos pamatyti gali ir vilniečiai – Skalvijos kino centre. Tame pačiame Skalvijos kino centre jau atidarytas trečias „Šiaurės šalių kino klubo“ sezonas, kas antrą trečiadienį rodysiąs po filmą. Ką tik įvykusiuose „Tylos garsuose“ taip pat triumfavo švedų kilmės aktorė-legenda Greta Garbo ir režisierius Mauritzas Stilleris. Lapkričio mėnesį viską nublokš „Scanorama“, apskritai vienas prestižiškiausių festivalių Lietuvoje.
Apie režisieriaus Reza Parsa filmą „Prieš audrą“ susidariau dvejopą nuomonę. Viena vertus, tai profesionaliai nufilmuotas, gera vaidyba, ritmu, įtampa pasižymintis filmas. Nagrinėjamos opios, aktualios temos: pagrindiniai herojai – politinis pabėgėlis ir mokykloje engiamas vaikas. Kita vertus, filmas nėra niekuo išskirtinis. Atrodo, kad režisierius labai stengėsi visiems įtikti – veiksmo filmų mėgėjams – greičiu ir įtampa, šeimos žmonėms – vyrų-žmonų-vaikų santykiais, paaugliams – smurto mokykloje aktualija, festivaliams – mergaite, kuri pasirodo esanti kino fanatikė, cituojanti ištraukas iš klasikinių kino filmų. Man asmeniškai režisierius įtiko galbūt tik originalia paskutine scena – kai pagrindinis filmo herojus bažnyčioje atsisuka į žiūrovą, kaip į altorių – taip leidžiama žiūrovui jį nuteisti arba išteisinti.
Roy Andersson „Dainos iš antro aukšto“ – Lietuvos žiūrovams jau matytas filmas Lietuvos televizijos „Elito kine“. Filmą sudaro atskiros veiksmo linijos, tarpusavyje tiesiogiai nesusijusios. Kūrinyje nemažai teatro specifikos: atskiri epizodai nufilmuoti vienu kadru, kamera statiška, veikėjai dažnai kartoja tas pačias frazes. Filmas absurdiškas, ironiškas. Šaunu tai, kad kūrėjas nemanipuliuoja žmogaus instiktais, o subtiliai diskutuoja apie žmogų, jo liūdną, keistą gyvenimą.
Anastasios Lapsui ir Markku Lehmuskallio „Septynios tundros giesmės“ išoriškai primena Šarūno Barto „Mūsų nedaug“. Abu filmai pasakoja apie Rusijos klajoklių tautas, abiejuose vaidina nei kino, nei teatro nematę tų tautų atstovai, abiejų filmų ritmas lėtas. Čia panašumai ir baigiasi. Bartas įsigilino į tofalarų tautelę, nevertė jų vaidinti ir sukūrė subtilų, savitą, autentišką kūrinį. O suomių režisierius kartu su nencių menininku, atvirkščiai, įsibrovė į nencių gyvenimą, žmones, kurie profesionalios vaidybos nėra matę, privertė kurti tokius personažus, kurie jų kultūrai galbūt apskritai nebūdingi. Jei atvirai, „Septynios tundros giesmės“ man pasirodė nuobodus filmas, kurį įvertinčiau tik už kultūrinę misiją – klajoklius nencius supažindinti su kinu, o europiečius kino žiūrovus supažindinti su nenciais.
Komentarai