Kurtas Vonegutas taip niekada ir neprarado visų Kilgoro Trauto bruožų. Kilgoras Trautas, leiskite priminti, rašytojas – fantastas, visiškai nesėkmingas ir nepelningas, kurio knygos parduodamos pornografijos knygynėliuose ir yra iliustruotos „bebriukais“. Daugybe aukščiausios kokybės bebriukų (jei norite pamatyti, kaip atrodo bebriukas, vieną pavyzdį galite rasti „Čempionų pusryčiuose“). Bilio Piligrimo palatos draugas Ramfordas, panašu, atsiliepia ne tik apie K. Trautą, bet ir apie K. Vonegutą: „Ech, jei jis dar mokėtų ir rašyti…“ K. Trauto geros tik idėjos.
„Prie dalykų, kurių Bilis Piligrimas negalėjo pakeisti, priklausė praeitis, dabartis ir ateitis“.
Kurtas Vonegutas taip niekada ir neprarado visų Kilgoro Trauto bruožų. Kilgoras Trautas, leiskite priminti, rašytojas – fantastas, visiškai nesėkmingas ir nepelningas, kurio knygos parduodamos pornografijos knygynėliuose ir yra iliustruotos „bebriukais“. Daugybe aukščiausios kokybės bebriukų (jei norite pamatyti, kaip atrodo bebriukas, vieną pavyzdį galite rasti „Čempionų pusryčiuose“). Bilio Piligrimo palatos draugas Ramfordas, panašu, atsiliepia ne tik apie K. Trautą, bet ir apie K. Vonegutą: „Ech, jei jis dar mokėtų ir rašyti…“ K. Trauto geros tik idėjos.
Idėja? Itin paprasta ir absurdiškai teisingai pozityviai negatyvi. Pasaulio nepakeisi. Norite rašyti antikarinę knygą? O kodėl jums neparašius antiledyninės knygos? Manote, kad pornografiją galima išnaikinti? Ji senesnė už jus ir jūsų senelius. Pasimokykite iš tralfamadorų – žalių klozeto pompos pavidalo būtybių – ir nepykite ant žmonių. Visi daro tai, ką turi daryti. Nieko nepadarysi.
Nusiteikite pozityviai. Karai ateis ir praeis kaip ledynai. Miestai bus griaunami, žmonės žus. Bet visi mirusieji gyvi ir laimingi lauks gražiose savo gyvenimo akimirkose. Nesijaudinkite dėl nieko, nes… Nieko nepadarysi.
Prisipažinsiu. Malu šūdą. Apie Skerdyklą negaliu parašyti nieko naujo. Knyga dvigubai senesnė už mane ir apie ją jau prikalbėta. Net ir naujas leidimas atsiduoda seno popieriaus kvapu, tokiu šiltu, pageltusiu ir pozityviai sovietiniu. Tai knyga, kurią galima prisiminti, apie ją galima rašyti diplominį, bet pasakyti kažką naujo…
Neįmanoma. Vien todėl, kad bet kokios papildomos šnekos yra bevertės. Vonegutas recenzuoja pats save. Jo sakiniai trumpi, lakoniški ir aiškūs, mintys sudėliotos tvarkingai ir preciziškai. Jis recenzuoja save apžvelgdamas Kilgoro Trauto knygas, pasakodamas apie knygos kūrimą ir įvesdamas patį save tarp personažų. Šitas pirdyla, prisistatantis „Pall Mall“ be filtro rūkančiu senu ketvirtosios kartos amerikiečiu, palieka tave išsižiojusį, nes tai viena iš retų knygų, apie kurias ką nors papasakoti draugams tiesiog neišeina. Viskas, ką gali daryti – cituoti.
Arba pasakoti, kas do jausmas yra skaityti Skerdyklą. Olimpinė ramybė galvoje. Daugkartinis juodojo humoro orgazmas. Tikrumo jausmas – prieš mirtį žmonės negelbsti kitų, nesimeldžia ir neatgailauja. Jie tiesiog miršta, geriausia – pripumpuoti raminamųjų, kad priimtų viską ramūs kaip indiškos karvės. Nieko nėra ypatingo. Nėra ko išgyventi dėl savo sugadinto gyvenimo.
Viename labai protingame filme pagrindinis herojus sapne susitiko protingą juodaodį. Juodaodis ėmė kalbėti apie valios laisvę. Juodaodis iškėlė klausimą – kas yra geriau? Jaustis nuo nieko nepriklausomam, bet kartu labai vienišam ir pasimetusiam, ar suprasti, kad viskas bus taip, kaip turi būti, kad tiek tavo paties, tiek kitų sprendimai, veiksmai ir pasirinkimai jau yra nulemti tavo charakterio, organizmo funkcijų, aplinkybių?..
„Lajonelis Merblis buvo automatas. Tralfamadorai, kaip žinia, teigia, jog visi Visatos gyviai ir augalai – automatai. Juos ima juokas, kad tiek daug žemiečių mintį, jog žmogus – automatas, laiko įžeidžiančia“.
„Nebandėt kada paguldyti ant grindų didelio veidrodžio, o paskui ant jo paleisti šuns? (…) Šuo žvilgt žemyn – ogi po juo nieko nėra! Jam pasivaidena, kad kybo ore. Tada kad šoooks!“
Vonegutas labai smagiai p**a mums protus. Net ir po tokiom beviltiškom pastabom matai jį besišypsantį savo toli gražu ne pačiu gražiausiu veidu ir krizenantį. Jis nori, kad mes keistumėme. Dauguma jo teiginių – tiesiog fomos („Katės lopšys“), netiesos, padedančios mums gražiai ir teisingai gyventi.
O aš ką tik pap**au jums protus bandydamas apžvelgti didingiausią didaus rašytojo knygą. Eikit į lauką, pakvėpuokit grynu oru, ir paukščiukas jums pasakys:
– Tivit tivit?
Komentarai