Sakoma, kad jei jau sukūrėi blogą filmą, surask gerą garso takelį, ir būsi išgelbėtas. Muzikos reikšmė kine neabejotina! Ar Amelija būtų Amelija be Yann Tiersen, o Larso šokėja šoktų tamsoje be Björk? Kas būtų Almodóvaras be muzikos, beje, kai kuriems ankstyviesiems savo filmams pats ją sukūręs, ar būtų Marco pasikalbėjęs su savo mylimąja, jei ne Caetano Veloso kūkūrukūkavimas? Net autorių autorius Bartas sunkiai apsieitų be kelių natelių, sudvasinančių, įprasminančių jo filmų kadrus.
Lygiai taip ir nebylus kinas niekada nebuvo tylus. Jam visada kas nors akomponavo –ansambliai, orkestrai, ar paprasčiausiai taperiai. Sakoma, geriausias taperis – aklas, tuomet jis neiliustruoja filmo, bet groja pagal žiūrovų reakciją. Taigi, trečiasis nebylaus kino festivalis „Tylos garsai“ yra dviejų menų – kino ir muzikos – sintezė. Šis festivalis yra unikali proga pamatyti nebyliojo kino šedevrus, susipažinti ar iš naujo atrasti garsiausias to meto žvaigždes. Louise Brooks provokuoja G.W.Pabsto filmuose „Pandoros skrynia“ ir „Puolusios merginos dienoraštis“ – moralę šios aktorės įkūnytos personažės užkišo giliai spintoje, kaip kad Dorianas Grėjus savo portretą. Kino legenda Greta Garbo G.W.Pabsto „Liūdesio skersgatvyje“ žavi savo kuklumu, dorumu, ir grožiu. Festivalyje net du filmai tuo pačiu pavadinimu – „Erotikonas“ – 1920-ųjų, Mauritzo Stillerio, išgarsinusio Greta Garbo ir sugalvojusio jai šį pseudonimą (tikras vardas ir pavardė – Greta Lovisa Gustafsson) ir 1929-ųjų – čeko Gustav Machaty, atnešusio kinui daugiau erotikos. Apskritai visi rodomi filmai yra erotiški. Juos sieja ir tai, kad jie pasakoja apie įvairių sluoksnių paprastų žmonių, o ypač moterų, gyvenimo istorijas. Dabar esame pripratę prie psichologizuoto kino, kuris žiūrovą sutapatina ne vien su teigiamais herojais, o trečiajame dešimtetyje tai buvo nauja ir šokiruojama.
Kita vertus, galima į filmus žiūrėti kaip į foną ir sėdint salėje apskritai užsimerkus klausytis gyvos muzikos. O galima į tą patį filmą nueiti du kartus, nes festivalis 20 – 24 d. Vyksta Vingyje, o 25 – 29 d. Skalvijoje. Kadangi Vingyje akomponuoja atlikėjai ir grupės, o Skalvijoje – DJ, galėsite savo ausimis išgirsti ir akimis pamatyti, kaip muzika pakeičia filmą.
Keletas klausimų “Silent movie music company” lyderiui Günter A. Buchwald iškart po šios grupės akomponuoto G.W.Pabsto filmo „Pandoros skrynia“ seanso
R.Z.: Kaip ruošiatės filmo akomponavimui? Kiek improvizuojate, kiek esate surepetavę?
Günter A. Buchwald: Na, tai sunkus klausimas. Galėčiau atsakyti, kad mes apskritai nieko nerepetavome, išskyrus kalėdines giesmes. Aptarėme istoriją ir tiek. Taip pat galėčiau atsakyti, kad repetuoju 28 – erius metus. Improvizacijos buvo 99 procentai, tačiau tiksliai žinojome filmo eigą, nuotaiką. žinom, kur norim tik pritarti, o kur make some exence. Reikia gerbti muziką, kuri yra ekrane.
R.Z.: Ar yra kokių mokyklų, šios profesijos studijų?
G. A. Buchwald: Taip, yra nebyliojo kino muzikos mokyklų. Aš asmeniškai pradėjau nežinodamas nieko. Esu parašęs nedidelę knygą apie filmų akomponavimą kino istorijoje. Tiesą sakant, nuo tų laikų menkai kas pasikeitė – nebent šiek tiek keičiasi stilius, maniera. Bet apskritai mes viską darome kaip antrajame dešimetyje.
R.Z.: Ką jums reiškia kinas?
G. A. Buchwald: Tai dalis mano gyvenimo, tai mano gyvenimas. Kaip muzikantas, turiu visas galimybes išreikšti save. Pats kuriu, interpretuoju filmą. Žinoma, atsakingai, gerbdamas filmo režisierių.
Galima būti filmo vergais, o galima būti visiškai laisvam nuo filmo, kurti savo muziką, ir joks režisierius nepaprieštaraus.
R.Z.: Kokį kiną mėgstate?
G. A. Buchwald: Na… Žinoma, nemėgstu mainstream‘o, Holywood‘inių filmų. Patinka eksperimentinis kinas. Apskritai labai dažnai esu kine, bet tam, kad gročiau, todėl nelieka laiko žiūrėti filmų savo malonumui.
R.Z.: Ką žinojote apie Lietuvą? Kokie įspūdžiai?
G. A. Buchwald: Mes pirmą kartą Lietuvoje, ir tai tarsi balta dėmė, kurią dar reikia atrasti. Vilniuje mus sužavėjo galybė gražios architektūros. Praėjom žydų getą. Matėm lankstinukus su simfoniniais koncertais, šiuolaikinio meno muzikos festivaliu. Taigi tikrai daug kas vyksta. Kad ir šis nebyliojo kino festivalis! Mes labai laimingi, kad jį organizuoja jauni žmonės. Taip pat ir žiūrovai – jaunimas, ateinantis atrasti senų filmų su moderniu pristatymu.
Komentarai