Į festivalio „Gaida“ renginius nešdavausi gaidų dėklą ir sąsiuvinį su atliktais namų darbais. Žinojau – prie durų manęs paprašys parodyti, ko esu išmokusi. Man buvo nesunku tai padaryti – kaip ir pernai užduotys buvo iš privalomo bendrojo lavinimo kurso. Šį kartą buvo liepta pasikartoti PAN SONIC ir Mauricio Kagelio pamokas.
Eksperimentatorių suomių duetui PAN SONIC pritiko ŠMC barakas. Tie suomiai išniro iš, atrodo, taip neseniai madingų buvusių techno muzikos ir vaizdo instaliacijų stichijos. Jie turėjo čia gerai jaustis. Gaila, nebuvo tų instaliacijų. Suprantama, gal dabar jos ir nebeaktualios. Bet dėl istorijos jausmo – gal verta? Tuo labiau kad publika vis stiebėsi apžiūrėti – aišku, kad PAN SONIC. Buvo akivaizdu – atėjo pasiklausyti to, ką kitados girdėjo iš įrašų – neapdorotų, primityvių, bet savaip grynų garsų, primenančių nespalvotą dvasingą kiną. Be to, tie PAN SONIC juk garsėja pašėlusiais gyvais koncertais.
Tačiau šįkart PAN SONIC pasirodė ne vieni, bet drauge su gan postmoderniu italų kameriniu kolektyvu „Alter Ego“. Atliko jie keturių šiuolaikinių kompozitorių parašytus kūrinius, paremtus PAN SONIC medžiaga. Kompozicijos nedaug besiskyrė viena nuo kitos ir dreifavo PAN SONIC žemų vibracijų jūroje. Koncertas buvo vientisas ir ne per ilgas. Rodantis e. muzikos ir klasikinių instrumentų simbiozės amplitudę. Pagarbiai išklausytas publikos, tiesa, gan mikliai apleidusios salę.
Šiaip ar taip, tai buvo pamokoma demonstracinė medžiaga jauniesiems muzikams, kurie kitą dieną jau prie Filharmonijos drabužinės vis diskutavo apie klubinę kultūrą. Atėję paklausyti avangardisto ir pramaniūgo, gyvojo klasiko Mauricio Kagelio. Bet pirmiausia jį reikia žiūrėti. Kadaise per jo kūrinį „Varjetė“ scenoje pasirodė iliuzionistai, akrobatai, striptizo šokėjai ir šokėjos, špagų rijikai, atletai ir liliputai. Atliekant „Liudvigą van“ – beždžionėlių, dramblio, šerno, kupranugario paradas. Tiesa, paskui maestro kiek apsiramino, nes būti vienodam jam neįdomu. Tačiau ir toliau kiekvieną instrumentą jis stengiasi paversti aktoriumi.
Mauricio Kagelis Vilniuje dirigavo saloniniam orkestrėliui, atlikusiam ciklą „Die Stuecke der Windrose“. Atrodė, kad mums sekamos senovinės pasakaitės ar tuoj rodys siurrealistinį filmą. Po kiekvienos dalies grojikai sustingdavo kaip gyvieji paveikslai. Didžiąją naštą nešė perkusininkas, grojęs akmenėliais, pūtęs kriauklę, pliekęs raudoną pagalvėlę. Įjungęs ventiliatorių, kuris šlamino popieriaus juosteles, o pats – purtęs sausą medelį ir skambinęs varpeliu. Finale – dviem kirviais ritmiškai kapojęs būgnus.
Bendras įspūdis? Išpuoselėta, elegantiška muzika, lyg girdėta seniau. Iš namų darbų sąsiuvinio – Kagelio citata: „Mane visuomet domino žmogaus tikrumas dėl to, ką jis neva išgirdo muzikoje. Klausytojas nuolatos yra atpažinimo situacijoje, jis neabejoja, kad tai jis girdėjęs – tačiau jis niekad šito negirdėjo. Tai muzikos istorijos „parfumas“, aš kuriu naudodamas šitą kvapą. Tai prisiminimo programavimas“.
Kagelis grąžino prie šaknų ir prie vaikiškumo. Tai giluminis avangardas, o visas tas nerūpestingas epatažas – savo vietoje ir motyvuotas. Juk reikia patenkinti epatažo poreikį? Reikia. Tik tiek, kad tai, kas seniau buvo provokacija, šiais laikais dažnai tampa estetiniu malonumu. Žinoma, kai kurie klausytojai po pirmosios dalies nebegrįžo į salę, išretindami ir taip retas gretas. Tačiau dauguma išmaudė Mauricio aplodismentų jūroje. Mauricio! Kovojusį su koncertų ir ypač operų lankytojų ekstaze!
Būtina paminėti, kad prie bendro reikalo gražiai prisidėjo ir Filharmonija. Bent mot. tualete nebuvo nė vieno veidrodžio, tačiau driekėsi naujų stačiakampių kriauklių virtinė. Kabinos buvo įpakuotos į celofaną, nebuvo tualetinio popieriaus, o šiukšliažėdėje mėtėsi desperatiškai sunaudoti koncertiniai bilietai. Rafinuoto avangardo dvasia nepranyko ir per pertrauką.
Aišku, PAN SONIC per pirmą – tegu ir vėlyvą – akistatą galėjo šliūkštelėti ir dosniau. Aišku, liūdna, kad šiais multimedijų laikais niekas neparodė Kagelio filmų. O Kagelis – stebuklingas režisierius, Bunuelio bendramintis, kankinančių sapnų meistras, garsų ir vaizdų sinchronizuotojas. Tiek to – tegu tai taps proga jiems sugrįžti.
Po „Gaidos“ širdį slegia ilgesys. Panašus į tą, kuris apima žiūrint į nedovanotinai per vėlai liet. kalba išėjusį „Ulisą“. Šių metų koncertai užprogramavo prisiminimą to, kas daugeliui jau nugulė kaip fundamentalus kultūrinis sluoksnis. Lapkritį ant jo guls dar vienas – Steve Reichas. Ar išspausime tylios palaimos ašarėlę – apgailėdami prabėgusį laiką?
Komentarai