Golden Parazyth: elektroninis naivizmas

Dar prieš metus atrodė, kad alternatyviojoje Lietuvos muzikos scenoje susidaręs vakuumas, kuriame nėra klausomosios lyrinės elektronikos kūrėjų, dirbančių individualiai. Turime keletą stiprių grupių, kurios puikiai koncertuoja, pasitelkdamos gyvus instrumentus, o individualūs kūrėjai mus daugiau stebindavo eksperimentinėmis improvizacijomis, kurios įtraukdavo siaurą ratą klausytojų. Šią savaitę su didžiausiu smalsumu laukiame naujos Lietuvos elektroninės muzikos vilties – Golden parazyth albumo „Apartment of Steel“, kuriame persipina elektronika, vokalas bei gyvi instrumentai. Apie visa tai kalbamės su mūsų debiutantu.

Šiandien tu pristatomas kaip vienas geriausių naujų Lietuvos atlikėjų. Koks buvo tavo kelias, atvedęs tave, kur esi dabar?

Iš tiesų mano debiutas įvyko 2005 metų žiemą Kaune, „KUB“ ir „Trance Formers“ organizuotame reive „Terra Fix“. Ten, kukliai įsispraudęs chill out scenos kampelyje, atlikau valandos trukmės programą. Pavasarį dalyvavau KTU organizuotame „Barų vakare“, kur mane išgirdo RyRalio komanda ir pakvietė dalyvauti birželio mėnesį vykusiame vakarėlyje. Jame, galima sakyti, ir įvyko mano, kaip atlikėjo, lūžis, kadangi mane išgirdo daugiau žmonių nei iki tol. Ten pat sutikau Mantą iš Partyzanai DJs, su kuriais bendradarbiaujame iki šiol. Groju nuo vaikystės, mokydamasis mokykloje buvau subūręs kelias roko grupes, tačiau prieš gerus penkerius metus prisėdau prie kompiuterio, ir tada viskas pakrypo kita linkme…

Tavo muzika apibūdinama pačiais įvairiausiais epitetais, muzikiniais stiliais – electro, IDM, elektroniniu naivizmu… Ar kuri konkretaus stiliaus muziką, ar jai nereikalingos jokios kategorijos?

Kuriant ir atliekant muziką kompiuteriu, neišvengsi sąvokos elektronika – kitaip ir negali būti, tačiau aš pats savo kūrybos nelinkęs sprausti į jokius rėmus ar stilistines kategorijas. Aš kuriu tai, kas įdomu man pačiam, kas tūno mano viduje – tas atsispindi ir mano muzikoje. Be to, mėgstu eksperimentuoti, todėl net pats ne visada esu tikras, jog kuris nors kūrinys pasirodymo metu nenuskambės kaip nors kitaip, nei iki šiol.

Niekada neatsisakau bendradarbiauti ir su gyvais instrumentais grojančiais muzikantais. Aš nieko prieš, jei žmonės mano kūryboje atpažįsta vienokį ar kitokį muzikinį stilių. Tebūnie tai electro, tačiau aš priverčiu jį skambėti taip, kaip noriu aš – jokių madų nesivaikau, gal dėl to žmonėms tai ir yra įdomu? Svarbiausia, ko aš ir siekiu savo pasirodymų metu, kad žmonės išgirstų tai, ką ir kaip aš darau, kad mano muzika jiems suteiktų geras emocijas.

Ką galėtum pavadinti savo muzikiniais guru?

Pats tikriausias mano mokytojas buvo mano tėvas. Jis buvo muzikantas, išmokęs mane visko, kas susiję su muzika. Tiek vaikystėje, tiek šiandien klausausi THE BEATLES, A-HA, PINK FLOYD, RADIOHEAD. Kai kas sako, kad mano muzika jiems primena būtent RADIOHEAD, bet tai juk natūralu, nes tai yra kūrėjai, muzikantai, vokalistai, iš kurių aš mokiausi. Dabar – mano muzikinės biografijos pradžia, bet, viliuosi, jog mano kūryboje labai aiškiai girdžiuosi ir aš pats.

Kaip vertini dabartinę Lietuvos sceną?

Labai džiaugiuosi, kad pamažu Lietuvoje elektroninės muzikos scena įgauna pagreitį: žmonės kuria, organizuoja renginius, bendradarbiauja, vysto kultūrą. Man atrodo labai svarbu netapt arogantiškom kiaulėm, o mėgint daryti kažką kartu, bendrauti ir bendradarbiauti, dalintis mintim, idėjom. Kas iš to, jei visi sėdėsim ant šakos ir galvosim, jog esame žvaigždės? Taip ir saulė niekad nepatekės…

Aš pats su niekuo nesipykstu, priešų neturiu. Man patinka Pieno lazerių, FusedMarc kūryba, smagius ir kokybiškus renginius organizuoja kolegos Partyzanai, kauniečiai KUB, taip pat „Oya Tribe“. Net VAIRAS man patinka, nes yra linksmi vyrai.

Kuri ne tik muziką, bet ir tekstus, pats dainuoji. Papasakok, kaip ir iš kur visa tai atsiranda?

Man pačiam kūrybiniame procese muzika yra svarbiausias akcentas, tačiau žodžiai, balsas ją papildo ir paįvairina. Kaip jau minėjau, mano kūryba – tai viskas, kas mano viduje. Grodamas nemeluoju, net jei tai ne vien grožis ir gėris. Kalbant apie dainų tekstus… Jų ypatingai nesureikšminu – visa tai tik mano jausmai arba prisiminimai, tačiau kai kurie iš jų man pačiam labai brangūs.

Lapkričio 18 dieną Palangoje, klube „Ramybė“, įvyks tavo debiutinio albumo „Apartment of Steel“ pristatymas. Papasakok apie albumo įrašinėjimo procesą, kaip ruošiesi pristatymui?

Albumo įrašymas – išties nelengvas dalykas, ypač techniniu atžvilgiu, todėl noriu labai padėkoti „partyzanams“ ir prodiuseriui Andy Lau už pagalbą. Andy Lau dėka turėjau galimybę įrašinėti albumą profesionalioje studijoje „Future Sound Scientists“, naudoti gerą įrangą, kas atitinkamai užtikrins neprastą albumo kokybę. Nors kūriniai, esantys albume, mano galvoje sukosi daugiau nei metus, bet albumo įrašymas užtruko dar apie 3 mėnesius, kadangi nesu nei be galo turtingas, nei labai žinomas. Albumo pristatymui ruošiuosi aktyviai,- jei netikite, galite paklausti mano kaimynų, kurie priversti keltis, gultis ir neužmigti su mano muzika.

Ką žmonės išgirs tavo pirmajame albume?

Dauguma dainų (tebūnie tai) – electro, taip pat truputis breakbeat, keletas dainų – gryna lyrika. Viena iš tokių – „Lapė“- sudainuota lietuviškai. Visos kitos dainos albume – anglų kalba. Kalba man – neriba, vakarėlių metu mane galima išgirsti dainuojantį ir vokiškai ar prancūziškai. Tiesą sakant, aš pats nepasirenku kalbos dainai, daina pati pasirenka kalbą. Beje, jei grįžtant prie kūrinio „Lapė“ – tai ne tik daina, tai greičiau pasaka, su trupučiu romantikos, grožio ir nuostabiomis smulkmenomis iš mano gyvenimo. Ši daina gimė lietuviškai ir jokia kita kalba apie tai nepapasakosi… Ji išskirtinė dar ir dėl to, kad joje galima išgirsti gyvą instrumentą – saksofoną, kuriuo grojo geras mano draugas Viktoras.

Debiutinio albumo pristatymas. Kas toliau?

Galima sakyti, kad išeisiu atostogų ir kitą savaitę važiuosiu į Airiją aplankyti draugų. O jei kalbant apie muziką – čia tik pradžia, albumas – pirma Golden Parazyth kuriamos abėcėlės raidė. Ateityje svajoju įkurti jaukią studiją ir per dienų dienas joje groti, eksperimentuoti. Kad galėčiau, atėjus mano gyvenimo rudeniui, atsigręžti, pasiimti nuo stalo savo geriausių dainų rinkinį „The Best Of GP“ ir, jį perklausęs, išgirsti ten bent vieną man patinkančią dainą.