Atsiimdamas MTV prizus, Justinas Timberlake‘as („geriausias atlikėjas“ ir „geriausias popmuzikos atlikėjas“) žiūrovams sakė: „Ačiū MTV. Ačiū Kopenhagai. Ir ačiū mamai, kuri pagimdė mane geriausiu vyru“. Nežinau nežinau… ką čia pasakytų Guy Debord‘as, kurio knygą „Spektaklio visuomenė“ (La société du spectacle, 1967) visai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.
Kaip pridera kiekvienam galvotam prancūzui (žr. Jean Baudrillard „Simuliakrai ir simuliacija“ ir kt.), nepagailėdamas vertėjo į lietuvių kalbą Dainiaus Gintalo, Debordas rašo painokai, bet, to nepaneigsi, – vaizdžiai. Verta pasivarginti ir paieškoti, ką gi jis pasakytų Justinui.
„Savyje įkūnydama galimo vaidmens reginį, įžymybė“, anot Debordo, yra „gyvo žmogaus reginiškas atvaizdavimas. Įžymybės padėtis – tai tariamo išgyvenimo specializacija < ...>. “Įžymybės gyvuoja tam, kad atvaizduotų gyvenimo ir visuomenės suvokimo stilių įvairius tipus, galinčius visuotinai reikštis. Jos įkūnija nepasiekiamą visuomeninio darbo rezultatą, pamėgdžiodamos nepakankamus šio darbo gaminius, paslaptingai pakylėtus virš jo kaip tikslas < ...>.“
Kažkada kažkas (Lietuvoje) sakė: mūsų dienomis būti nežinomam – tai prabanga. Dauguma jaunųjų „Kelio į žvaigždes“ dalyvių su tuo, manau, santūriai sutiktų. Slėpdami džiaugsmą, palinguotų galvą, išmintingai nusišypsotų ir atsakytų: „suprantam, bet mes čia ne draugų ieškoti atėjome – mes pasirinkome tokį kelią (darbą)“. Užjausdamas Debordas galbūt tartų tokią trumpą kalbelę: „Spektaklio įgaliotas asmuo, iškviestas į sceną kaip įžymybė, yra individo priešingybė, individo priešas, akivaizdžiai glūdintis jame pačiame, kaip ir kituose. Pereidama į spektaklį kaip susitapatinimo modelis, įžymybė atsisako bet kokio savarankiškumo < ...>. Vartojimo įžymybė, išoriškai visais būdais atvaizduodama skirtingus asmenybės tipus, rodo, kad kiekvienas iš šių tipų vienodai pasiekia vartojimo visumą ir panašiai joje suranda savo laimę. Sprendimo įžymybė privalo turėti visą rinkinį to, ką priimta laikyti žmogaus gerosiomis savybėmis. < ...> Žavingi žmonės, kuriuose įsikūnija sistema, jie yra įžymūs tam, kad nebūtų tuo, kas jie yra; jie tapo garsiais žmonėmis, nusileisdami žemiau niekingo asmeninio gyvenimo tikrovės, ir kiekvienas iš jų tai žino.“
Nežinau, ar tai žino „Kelio į žvaigždes“ jaunieji dalyviai, bet Justinas Timberlakeas (kurį mama pagimdė „geriausiu vyru“), senas jaunas vilkas, – tai jau turbūt… Bet ar sistema tikrai būtinai nugali Timberlakeą? Kaip manote Jūs?
Tame pačiame MTV vakarėlyje „naujasis Džeimsas Bondas“ aktorius Danielis Craigas, paklaustas, ko tikisi iš ilgai laukto filmo „Kazino „Royale“, kuris bus pradėtas rodyti lapkričio viduryje, atsakė: „Visko. Turime fantastišką filmą!”
Debordas ir čia neieškotų žodžio kišenėje. Craigo (ir jo vadybininko) vakarėlį jis pakartintų dar viena kita citata iš savo 1967 m. ”Spektaklio visuomenės“: „Kiekviena tiksliai apibrėžta prekė kovoja už save pačią, ji negali pripažinti kitų buvimo, nori visur save įsiūlyti tarsi ji būtų vienintelė.“ „Kiekvienas atskiras gaminys, turintis atvaizduoti trumpiausio ir žaibiško kelio viltį, norint pagaliau pasiekti pažadėtąją žemę, savo ruožtu iškilmingai vaizduojamas kaip lemiama keistenybė. < ...> Bet kuris gaminys tampa prestižiniu tik todėl, kad jis vienu metu buvo patalpintas į visuomeninio gyvenimo centrą kaip galutinio gamybos tikslo atskleista paslaptis“. Tačiau: „Objektas, buvęs prestižiniu spektaklyje, tampa menkavertis tuo akimirksniu, kada jis tuo pačiu metu atsiduria pas visus vartotojus.“ Štai taip Debordas ironizuoja mūsų visų atžvilgiu…
Jei labai pavargsite nuo paties Debordo, pasiskaitykite (bent jau) įtraukiantį filosofo Gintauto Mažeikio „įžanginį žodį“ (9-31 psl.). Ten sužinosite, kad Debord‘as ne tik rašė, bet ir kūrė kiną, labai daug gėrė („visą savo gyvenimą aš tik skaičiau ir gėriau. < ...> Aš parašiau gerokai mažiau, nei tie, kurie užimti rašymu, tačiau tikrai išgėriau daug daugiau, nei tie, kurie užimti gėrimu“.) ir labai įdomiai nusižudė: „Debordas nusišovė Shampot kaime, nuosavame name, kur praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Tai jis padarė šią sceną nufilmuodamas kino kamera. Savižudybę jis norėjo paversti epigrafu pirmajai laidai apie jį, Debord‘ą, kuri turėjo įvykti 1995 m. sausio 9 d. Šioje laidoje turėjo būti parodytos ištraukos ne tik iš daugelio ankstesnių jo kino kūrinių, bet taip pat Debord‘as turėjo pristatyti savo paskutinį antitelevizinį kūrinį, parengtą kartu su B.Cornad: „Guy Debordas, jo menas, jo laikas“ (Guy Debord, son art, son temps)“.
Komentarai