Naują grupę įkūręs, dainas kitiems atlikėjams padėjęs įrašinėti ir didžėjų pažaidęs (bet, kiek girdėjau, “Saulės Smūgio 2006” publikai įspūdžio nepadaręs) Jarvis Cockeris pagaliau sugrįžo. Solinio albumo pavadinimas iš karto sukėlė machankes tarp gerbėjų (vieni teigia, kad tai “Jarvis”, kiti – kad “The Jarvis Cocker Record”), tačiau mane labiau domino jo turinys.
Prieš pasirodant albumui Jarvspace (šiuo didingu vardu Jarvis pakrikštijo savo Maispeisą) suteikė galimybę išgirsti vieną albumo dainų – hidden track, po “Quantum Theory” skambančią “Cunts Are Still Running The World”. Ji nepaliko jokių abejonių dėl vieno dalyko – PULP įkūrėjas gali senti, užsiauginti plaukus ir filme apie Harį Poterį dainuoti apie hipogrifus, tačiau jaunystės maištas niekur nedingo, tarpklasinė kova vis dar vyksta. Jarvio požiūris paprastas kaip trys kapeikos – pasaulį tiesiog valdo šunsnukiai. Akiplėšiškas, bet nuoširdus pareiškimas įtikina geriau nei GREEN DAY pašūkavimai prieš Bushą ar Mesiju save laikančio Bono kalbos.
Išgirdus gerokai ramesnius nei PULP laikais, kai kur net energijos stokojančius albumo kūrinius iš pradžių šiek tiek nuvilia tai, kad Jarvis Cockeris jau nebėra tas jaunuolis, kuris atlikinėjo įspūdingus šuolius ant scenos. Neatskiriama PULP dalimi tapusių Candida Doyle klavišinių irgi trūksta, tačiau yra detalių, kurios pradžiugins nuo “We Love Life” pasirodymo 2001-aisiais naujų kūrinių laukusius fanus. Įrašant “Jarvis” dalyvavo du buvę PULP nariai – Steve Mackey ir Markas Webberis, taip pat kurį laiką su grupe grojęs Richardas Hawley. Kai kur šmėkšteli užuominos į Jarvio anksčiau grotą muziką, o “Don’t Let Him Waste Your Time” yra beveik tipiškas PULP gabalas.
Tekstai išliko įžvalgūs, aktualūs, kai kur – juokingi, bet lengvai įsimenamų, pakilių melodijų trūkumas sukuria kitokio – niūresnio, kartėlio pilno, tūsus į šeimyninį gyvenimą iškeitusio Jarvio paveikslą. Kad tamsus albumas gali būti lengvai klausomas, įrodė “This Is Hardcore”, bet Jarvio solo bandymas klausytojams gali imti kelti nuobodulį jau po kelių dainų.
Vis tik “Jarvis” įtvirtina Jarvį Cockerį kaip solinį atlikėją, o ne kaip nebeegzistuojančios grupės šlove bandantį pasinaudoti vokalistą, kuriam pritrūko ant kaklo besikariančių groupies ir pinigo kokainui. Jis suaugęs, pavargęs ir pasikeitęs, bet jis grįžo.
[ag]
Komentarai