Keista, bet Latvijos sostinė tą vakarą tingiai snaudė. Nebuvo ekstravagantiškų gotų, gatvėmis nesivalkiojo girti turistai ir nesikabinėjo prie vietinių norėdami išsiaiškinti, kur yra pigiausio alaus baras. Sakytum, įprastas pirmadienio vakaras, kai skauda širdį dėl prabėgusio savaitgalio, o burnoje dar likęs švelnus tiramisu skonis..
Dabar jau suprantu – šventvagiška buvo manyti, jog Steve Reichas (prakilniai įkopęs į aštuntą dešimtį) yra praeitas etapas. Aišku – kam likimas buvo palankus, tas jau gerokai seniau atsiklausė meistro už kordono. Puikių interpretacijų netrūko ir Lietuvoje. Tačiau paskutinę akimirką išminties dievaitė paklausė: „Kodėl laikai atgyvena tai, kuo kliedėjai prieš dekadą?
Kitados galėtų būti privalumas pristatinėjant albumą ištrūkti iš žvaigždėmis ir prakaitu springstančių klubų ar senamiesčio barų ir nusibelsti į kiek mažiau dėmesio sau ir satisfakcijos reikalaujantį užkampį. Kur tavęs niekas nepažins, nepaspaus rankos ir su tavimi neišgers.
Ilgai svarsčiau, kaip pradėti straipsnį apie ispanų kino režisierių Pedro Almodóvarą ir jo kūrybą. Straipsnio pradžia pabrėžtų vieną jo gyvenimo būseną ar įvykį, o to daryti labai nenoriu – nes jo gyvenimas, kaip ir jo filmai, neturi vieno žanro. Komedija čia maišosi su tragedija, melodrama seka paskui pornografiją, o blogas auklėjimas verčia klaidžioti aistrų labirintais. Žinoma, kiekvieno žmogaus gyvenimas susideda iš daugybės skirtingų patirčių, pojūčių ir įvykių, bet Almodóvaro gyvenimas – tarsi paryškintas.
Paskutinis dueto THE CHEMICAL BROTHERS darbas – hardcore industrial gabalas, sukurtas grėsmingai skulptūrai Tate Modern galerijoje. Vaikinai buvo pakviesti kūrinį apie sero Jacobo Espteino skulptūrą pavadinimu The Rock Drill,ir, pasak jų pačių, norėjo užfiksuoti latentinės jėgos pojūtį ją išvydus. Dainą […]