Vilniuje ir Kaune išgyvenamas pofestivalinis rytas. Žmonės pasakoja vieni kitiems kokiuose filmuose lankėsi, ką po jų jautė, o nematyto filmo gailestis trumpam virpteli ir užgęsta sakinių konstrukcijose. Geriausias renginio rezultatas, beabejo, yra komunikacija užsimezganti tarp žmonių. Jos iš pirmo plano išstumti negali nauji festivalio kontaktai ar rėmėjų srauto komunikuojami pranešimai.
Gandai
Pirmas gandas pasiekęs mane buvo apie būrius sunerimusių vilniečių programose ieškančių filmo „Geresnė motina“. Jo aprašymas atspausdintas kabėjo kino teatruose ir buvo publikuotas festivalinėse knygutėse. Festivalio internetinis puslapis rašė apie jį. Tačiau kur gi pats filmas, netikėdami savo akimis klausė perspektyvūs žiūrovai? Atsakymas visai paprastas: „Geresnė motina“ – vienintelis filmas neparodytas Vilniuje, tačiau rodytas kituose miestuose.
Antrasis gandas tas, kad liūdni būriai nemačiusiųjų Aki Kaurismaki filmo „Priemiesčio šviesos“ vėliau galės jį pamatyti kino teatruose.
Islandija, Gus Gus ir kaip atrasti V. Bagdoną
Autorius kasmet vis arčiau ir arčiau žmogaus (taip, jie geri ir jie atvažiuoja.), auditorija jau pamiršo kadaise neapčiuopiama kūrėją, o gal net išvis niekada jo nematė.
Niekuomet nesitikėjau, kad turėsiu progą paklausti Baltasaro Kormakuro, kodėl jis pastatė vonią virtuvėje ir jau tikrai netikėjau, kad ta proga nepasinaudosiu. Tačiau be fakto, kad iš praeitos kelionės į Vilnių mažai ką beatmena, Baltasaras mums pasakoja graudžiai juokingas istorijas apie tai, kaip skrido į Paryžių kalbinti Victorios Abril vaidinti filme „101 Reikjavikas”, kaip jį kvietė į Holivudą statyti filmą apie banginius, vaikus ir storą senį. Ilgiausia jo istorija papasakota Lietuvoje vadinasi „Trumpa kelionė į dangų“ ir kol naujausias B. Kormakuro filmas Islandijoje renka apdovanojimus, šiek tiek senesnį mes žiūrime čia.
Pasilieku teisę nevertinti praeities ir neriu į dar vieną painią Kormakuro istoriją. Filmo veiksmas vyksta kažkur JAV (kodėl visi nusprendė, kad tai Minesota, režisierius nė pats nesuprato), kažkokioje rūke paskendusioje ūkininkų valstijoje. Forestas Whitakeris (jau matėme jį pas Jimą Jarmushą „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“) čia atlieka pagrindinį vaidmenį. Amerikietiškų herojų bruožus atradę veikėjai staiga įgyja tarptautinio ir amžino žavesio: stebėdama Fredą su Izoldą šokančius nuo olos ir iš raudono kadilako(?) prisimenu „Natural Born Killers“. Tačiau greit pamirštu, nes tenka grįžti į dabartį ir butinių randų kupiną realybę. Smurto nuojautos spaudžia žiūrovą prie kėdės, o rimtą filmo tėkmę drumsčia lupų kampučiu šypsantis ironikas, mažas savo įžvalgas paversdamas šypsenos pauzėmis.
B. Kormakuras teigia, kad aktorius pasirenka tik tada, jei juose iš anksto mato būsimo filmo herojus. Štai V. Bagdoną jis pamatė E. Klimovo filme „Eik ir žiūrėk“, o jo kontaktus sužvejojo kolegos lietuviai.
Islandai- nuostabi tauta. Įdomu kokia dalis visų Islandijos gyventojų yra vaidinę kine arba groję kokioje nors grupėje? Turbūt koks niekingas 80 %, bent taip atrodo stebint Islandų produktyvumą ir kokybę.
Mano nuomonė nesikeičia net tada, kai žiūriu pusėtiną filmą apie futbolistus gėjus „Pašalinti iš aikštės“ (rež.: Robert I. Douglas). Juolab, kad šitame filme vaidina prieš porą metų Kaune koncertavęs Blake (buvęs Gus Gus vokalistas).
Gėjų tema pastaraisiais metais yra eksplotuojama ir pereksplotuojama, jai suteikiama vis naujų horizontų. Filmas, iš esmės, juokingas, pasakoja istoriją apie tai, kaip savo komandai trokšdamas dėmesio komandos kapitonas spaudai pripažįsta esąs gėjus. Kažkodėl, jis nesitiki, kad dabar visi komandos draugai jį pasmerks, o galų gale dėl to jis bus išmestas iš komandos. Laimei, pakeliui pasimaišo kita komanda, kurios pusė žaidėjų yra gėjai. Ji taip pat turi identiteto problemų, mat labai sunku apsispresti ar komanda gėjų ar futbolo. Nors dalis herojų yra dvimačiai ir šabloniški (plokščiausi: Otaro tėvas, brolis ir brolio žmona), filmas neprailgsta. Šitoje bepročių visuomenėje labiausiai gaila pasidaro Otaro paauglio sūnaus, kuriam ir tenka atsiimti už visas tėvų nesamones.
Praeitis ir kančios paralelinėje realybėje
Daugeliui paauglystė praeina, bet tik ne Mačiui iš „Matis- pragaro didvyris“ (rež. Aleksi Makela). Labai panaši istorija tikrai nutiko šuolininkui vardu Matis iš Suomijos, tačiau mes čia susirinkome ne apie tikras istorijas šnekėti. Filme matome šuolininką Matį, kuris kitų žmonių įtakojamas vis įsivelia į keisčiausias istorijas. Matis – vaikiškai naivus ir turi pernelyg daug energijos bet kam. Po šuolių, didžiausi jo potraukiai – alkoholis ir merginos. Jie jaunam sportininkui uždrausti. Tačiau taip, kaip pasaulyje esama žmonių vadinamų shit-magnet (jiems niekada nesiseka), taip esama žmonių, kuriems nežinia kodėl sekasi. Kaimelis iš kurio jis kilęs, iš Mačio sėkmės tikisi daug, todėl stengiasi užkrauti jaunajam Mačiui kuo daugiau atsakomybės – tai toks daiktas su kuriuo Matis nemoka elgtis.
Mačio naivumas ir atvirumas pribloškiantys. Filmas priverčia jaustis nepatogiai vis laukiant ir bijantis, kad tai, kas rodoma siurealiuose ateities kadruose tikrai jam nutiks. Spalvingas filmas sklidinas energijos ir septinto dešimtmčio mados, Mačiui ir vėl pasisekė.
Apie septintą dešimtmetį rodo ir „Draugas Pedersonas“ (rež. Hans Petter Moland) pastatytas pagal norvego Dag Solstad novelę. Nuoga mergina vyro glėbyje aistringai atsidūsta kreipiniu: „Draugas Pedersonai“. Tai ne koks nešvankus žaidimas, tai tikrus įvykius iliustruojantis gerai suręstas filmas apie Norvegijos komunistinio judėjimo pakilimą ir nuosmukį. „Draugas Pedersonas“ pilnai įtiki komunizmu tik pamatęs Niną, žydinčią šviesiaplaukę blondinę. Juk tik asmenybės veda žmonių minias. Pedersono komunizmas tai Nina, kuo labiau jis myli Niną, tuo labiau tiki komunizmu. „Nesigėdyk savo trūkumų – labiau joms patiksi“ sako Pedersono draugas filmo pradžioje, ir jis nesigėdydamas visų daromų nesamonių siekia Ninos. Geri aktoriai, universalus scenarijus. Į tokį filmą galima (ir reikia) vestis mamą.
Iš septinto dešimtmečio tiesiai į paralelinę realybę be skausmo ir atsakomybės. „Įkyruolis“ (rež. Jens Lien). Jei ant tvoros persmeigtas trimis stiebais kabo žmogus, o kiti žmonės ir toliau eina į darbą, tai prieš jus filmas apie kitą realybę. Joje viskas bus be skonio, be skausmo ir be jausmo. Gyvenimo beprasmybė ir vėl tokia beprasmiška, kad nejučia prisimenu „Ledkalnį“ ir tuos vaikus vis tepančius sviestą ant batono ir beprasmiškai užmiegu. Atleiskit.
Skandinavų vokiečiai – norvegai
Socialinės problemos – dažna skandinaviškų filmų tema. „Sūnūs“ (rež. Erick Richter Strand) pasakoja apie gelbėtojo Larso santykį su pedofilija. Šaltos spalvos tik paryškina situacijos beviltiškumą: niekas nenori turėti problemų, todėl jas ignoruoja. Visuomenė taip užsiėmusi savo mažais gyvenimais, kad nenori pastebėti nieko, kol apie tai neparašo pirmieji laikraščių puslapiai ir šokiruojančio reportažp neparodo TV. Kažkur aptrupėjusiame name gyvena prostitutė, į jos būstą ateina gerai apsirengę klientai, kažkur nemokius klientus apiplėšia žemiau gyvenantis vyras, kažkur iš daugiabučio į visą pasaulį pagyvenęs vyras transliuoja nuogų berniukų nuotraukas surinktas per daugelį metų. „Kažkur“ sąvoka nustelbia realybę, kurios niekas nenori matyti. Veikėjai pilnai atskleidžiami, o vietos pilkos, betoninės ir kraupios . Jei Žemaitė būtų gimus vyru XXI a. , būtinai apie tai parašytų.
Iš ekrano pamatyti besisunkiantį kraują šiais laikais nėra sunku. Neatslieka ir Scanorama. „Izzat“, pirmas Ulrik Imtiaz Rolfsen filmas. Stipri amerikietiškų veiksmo filmų įtakota istorija apie 9-to dešimtmečio pakistanietišką Norvegijos narkomafiją. Jei aplink daug kokaino ir nuogų moterų, tai dar nereiškia, kad dirbate reklamos agentūroje (dėkokite F. Beigbederiui „14.99”). Nuostabi kolekcija įvairiausių „veidelių“ ir filmo apie mafiją įrankių rinkinys: narkotikai, pusnuogės moterys, auksinės grandinės, ginklai, smurtas. Pirmu asmeniu pasakojama pavojinga pakistaniečio Wasimo istorija, atmiežta elektrinėmis gitaromis garso takelyje ir gera doze dar šilto kraujo. Trylikamečiui Wasimui išlikti vaikiškai tyram pakankamai sunku: vakarietiškame pasaulyje bendraamžiams norvegams pasirodo esi „česnakas“, tavo kelnės rausvos spalvos, nes tėvas perka pigiausiais (ir dar derasi). Taigi, kaip sakė vienas šalia sėdėjęs draugas: „Viskas prasideda nuo Levis“. Laikausi įsikibus į kėdę.
Vietoje pabaigos: ar Makedonija taip pat Šiaurėje?
Scanorama taip pat pradėjo bendradarbiauti su festivaliu „Kertant europą“ ir parodė vieną makedoniečių filmą „Kontaktas“ (rež. Sergej Stanoikovskij). Tai smagi istorija apie iš kalėjimo išėjusį Janko ir iš beprotnamio paleistą Žaną. Skamba ne kaip, bet istorija iš tikrųjų smagi. Kiek primena „Šokoladą“, „Ameliją“ ir kitas nusivylusių žmonių gelbėjimo istorijas. Reikalo labai nesugadina gan teatrališka vaidyba ir šabloniškas scenarijus. Mat visame niūrių spalvų ir švelniai ironiško skandinaviško kino kontekste, ši istorija kaip retas optimizmo fakelas drąsiai veda mus priekin.
Šiaurės šalių kino forumas nepaisant makedonietiškų intarpų metams bėgant tampa vis puikesnis. Kad ambicijos yra gerai įrodo augantis festivalis. Pilnesnės kino salės džiugina Ir nors Kauną, o ypatingai Klaipėdą pasiekia ne visi filmai, malonu, tiesa sakant, kad bent kas nors pasiekia. Ir visai nesvarbu, kad žmonės kartais ateina vien dėl to, kad rodomas filmas- paskutinis. Jie ateina, festivalis įvyksta. Gyvenimas tęsiasi.
Komentarai