Dabar jau suprantu – šventvagiška buvo manyti, jog Steve Reichas (prakilniai įkopęs į aštuntą dešimtį) yra praeitas etapas. Aišku – kam likimas buvo palankus, tas jau gerokai seniau atsiklausė meistro už kordono. Puikių interpretacijų netrūko ir Lietuvoje. Tačiau paskutinę akimirką išminties dievaitė paklausė: „Kodėl laikai atgyvena tai, kuo kliedėjai prieš dekadą? Kodėl 8-ojo dešimtmečio kūriniai tau neatrodė atgyvena dar tuomet?“ Ir per tirštą pirmadienio rūką nuvedė mane Kongresų rūmų link.
Ne tik mane. Į koncertą atėjo visi. Verslo sektorius, kultūros fronto darbuotojai, skarmaluotas jaunimas, kostiumuoti didžėjai. Atėjo netgi sugipsuotieji. Tvankioje salėje tvyrojo per metų metus susitvenkusi įtampa, užgniaužtas troškimas, per ilgai užsitęsusi skaistybė. Po moters konferansjė prakalbos energija buvo atpalaiduota. Karšti plojimai (lyg atliktume „Clapping Music“), šūksniai, traukuliai, lengvas sąmonės netekimas. Ir tada – dar vienas vienišas finalinis kažkurio aistringojo sudejavimas!
S. R. kūrinius daugelis turbūt moka atmintinai, ypač „Būgnijimą“, kurio pirmąją dalį bongais atliko S. R. su trimis oriais senoliais. Kiekvienas lazdelėmis mušė skirtingus ritmo darinius. Sausai, atkakliai, reikliai sau ir kitiems. „ O ,šitas būgnijimas yra lyg gerai išlaikyta ir išdžiovinta mediena – lengva, skambi, amžina!“ – su meile palyginau mintyse, nors ir nesudejuodama „ak“. Tik aplaižydama sukepusias lūpas.
Ir tada perdžiūvusią gerklę suvilgė antrasis kūrinys – „Muzika mušamiesiems instrumentams, balsams ir vargonams“. Pratisai suskambo vargonėliai, suaidėjo marimbos, švelniai plakamos tvoklelėmis. Senolių kompaniją papildė žydinčių moterų kvartetas „Synergy Vocals“. Kuo toliau, tuo labiau blėso chrestomatinės žinios apie minimalizmą. Antroje koncerto dalyje jų neliko nė kvapo. „Viešpatie, čia juk maksimalus maksimalizmas!“ – pagaliau suaimanavau ir aš „Muzikos 18-ai muzikantų“ tirštybėje. Niekaip neišsirinkau iš ritminių piešinių įvairovės, kuris piešinys gražiausias. Įsispoksodavau į smuiką brūžuojančią azijietę, kurią nematoma galinga jėga užmesdavo į šoną. Dešinėje minkštai kalė pianinų plaktukėliai. Kairėje tilindžiavo lengvabūdžiai ksilafonai. Centre ūkė klarnetai, besirausiantys vis giliau į klausytojų sąmones. Vokalistės pakaitom tūtavo žmogaus kvėpavimo ritmu. Gyvas stereoefektas, tobula simetrija – kitaip viso šito nepavadinsi.
Jarmusho stiliaus simetrija, juodos ir baltos spalvų žaismas džiugino ir žvilgsnį. Pilkšvoje scenoje tauriai švietė sidabro šarma. Ant juodų palaidinių mirgėjo sidabriniai žėručiai. Dainininkių pėdas juosė ploni juodų aukštakulnių basučių dirželiai. Pūpsojo juoda S. R. kepurė. Per pertrauką siūbavo juodi siluetai, geriantys juodą stiprią kavą iš miniatiūrinių baltų puodelių. Publikos srautai kilo ir leidosi paraleliniais laiptais. Moterys ir vyrai atsiskirdavo, nueidavo į priešingose pusėse esančius tualetus. Drabužinėje dvi išsišakojusios eilės tam tikrame taške susiliedavo į vieną.
Šioje pakylėtoje sumaištyje beliko galvoti, kad pasikartojimai yra gražu. Tai gal dabar tau lengviau gyventi, gal staiga pamėgai gyvenimo rutiną? O štai aš per koncertą sugebėjau atleisti senam teroristui, seniau persekiojusiam mano draugę, o dabar taip nuolankiai klūpojusiam ant laiptelių.
Komentarai