Ilgai svarsčiau, kaip pradėti straipsnį apie ispanų kino režisierių Pedro Almodóvarą ir jo kūrybą. Straipsnio pradžia pabrėžtų vieną jo gyvenimo būseną ar įvykį, o to daryti labai nenoriu – nes jo gyvenimas, kaip ir jo filmai, neturi vieno žanro. Komedija čia maišosi su tragedija, melodrama seka paskui pornografiją, o blogas auklėjimas verčia klaidžioti aistrų labirintais. Žinoma, kiekvieno žmogaus gyvenimas susideda iš daugybės skirtingų patirčių, pojūčių ir įvykių, bet Almodóvaro gyvenimas – tarsi paryškintas. Kaip ir jo kūryba.
Pedro vaikystė ir jaunystė
1949 metų rugsėjo 24 kuklioje darbininkų klasės šeimoje, Ispanijoje, La Manšoje, Calzada de Calvatra gimsta Pedro Almodóvaras. Aštuonerių metų jis su šeima persikelia į Extremadurą, kur baigia saleziečių ir frankiskanų kunigų pradinę ir vidurinę mokyklas. Perdėtas religinis auklėjimas šiose mokyklose jį atgraso nuo tikėjimo Dievu. Apie, o tiksliau, pagal savo vaikystę Pedro Almódovaras daug vėliau sukurs filmą „Blogas auklėjimas“.
Sulaukęs septyniolikos, Pedro tiesiog išsprunka į Madridą – be šeimos ir be pinigų. Tuo tarpu režisieriaus filmų herojai dažniausiai iš miesto į gimtąjį kaimą grįš atgal: močiutės norės ten numirti (filmuose „Ką aš padariau?“ ir „Mano paslapties gėlė“), vienišos moterys – atgauti ramybę ir atgimti („Viskas apie mano mamą“, „Sugrįžimas“), o vienos iš jų sūnelis į kaimą, kuris jam nėra gimtasis, lydi savo močiutę – tam, kad išvystytų narkotikų prekybos versliuką („Ką aš padariau?“).
Pedro Almodovaras į miestą atvyksta ne tik dėl jaunatviško noro būti nepriklausomam, bet ir dėl vilties išmokti profesionaliai kurti kiną. Deja, Ispanijos diktatorius Franco tik ką uždarė Nacionalinę kino mokyklą – mokytis Pedro neturi kur. Po kelių laikinų darbelių šis būsimasis režisierius įsitaiso asistentu telefonų stotyje (Telefonica), o iš šiame darbe užsidirbtų pinigų nusiperka Super 8 kamerą, su kuria pradeda kurti trumpo metražo filmus pagal savo paties scenarijus. Taip prasideda jo pirmasis filmų kūrimo etapas, besitęsiantis iki 1980, kai P.A. sukurs savo pilnąmetražį.
Atvykęs į Madridą Almodóvaras kuria ne vien filmus. Jis taip pat publikuoja keletą novelių, kuria lengvos pornografijos noveles ir komiksus, periodiškai rašo į laikraštį „La luna“ Patty Diphusos slapyvardžiu. Vėliau Patty Diphusos ir kiti tekstai surinkti į knygą, kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą („Pati Difuza ir kiti tekstai“). Dar Pedro vaidina avangardinio teatro trupėje „Los goliardos“ – čia jis susipažįsta su profesionalia vaidyba ir taip pat su Carmen Maura, vėliau tapsiančia viena iš jo pagrindinių aktorių. Be viso to, kartu su McNamara įkuria punk-glam-rock parodijos grupę. Šios grupės pasirodymą galite pamatyti paties Almodóvaro filme „Aistrų labirintai“.
15 Almodóvaro kūdikių
Pirmas jo 16 mm filmas – savaitgaliais Pedro Almodóvaro ir jo draugų iniciatyva filmuotas „Pepi, Luci, Bom ir kitos mamytės dukrelės“. Pepi vaidina jau minėta Carmen Maura; antraeilę rolę turi ir Cecilia Roth. Šias aktores, kaip ir Antonio Banderasą ar Penélopę Cruz išgarsino Pedro Almodóvaras – ir vien jau tai yra nemažas jo nuopelnas pasaulio kinui. Taigi pirmasis jo pilno metražo filmas – labai šokiruojantis, o atkreipiant dėmėsį, kad jis sukurtas pries 26 metus – keista, kad jis tapo kultiniu. Iš kitos pusės – savaime aišku – būtent dėl savo šokiravimo filmas tapo maišto, hedonistinės praktikos (jei norite – filosofijos) simboliu. Filmas šokiruotų ir dabar – žinoma, ne lesbietiška meilės istorija ar kokaino vartojimu – tai jau seniai įprasta – visgi snarglių valgymas ar Pepi pasitenkinimas būnant sumuštai ar apmyžtai sukeltų šleikštulį. Man šis filmas – bjaurokas, o provokacijos neturi gilesnio pateisinimo, tačiau tokia buvo ispanų enfant terrible kino pradžia.
Pirmąjį filmą seka antrasis, prodiusuojamas Alphaville teatro. Tai „Aistrų labirintas“, kuriame antraplanį vaidmenį turi ir Antonio Banderas. Trumpai reiktų paaiškinti filmo laiko ir paties Almodóvaro jaunystės kontekstą. 1975 miršta diktatorius Franco, valdęs nuo pat antro pasaulinio karo pabaigos. Jo įpėdinis – monarchas Juan Carlos – įveda demokratiją. Išauga Ispanijos ekonomikos lygis ir visi staiga turi daugiau laisvės, nei anksčiau. Madride apie 80-uosius praūžia La Movida Madrileña (Madrido judėjimas), kuris apibūdina laisvamaniško jaunimo, gausiai bėsimėgaujančio narkotikais, kultūrą. Štai tokį Madridą Pedro Almodóvaras vaizduoja savo pirmuosiuose filmuose – tokį, kokiame pats gyveno.
Sekančio filmo – „Miglose“ – veiksmas taip pat vyksta laisvajame Madride – tik šį kartą laisvamaniški ne hedonistinių pažiūrų jaunuoliai, bet narkotikus pardavinėjančios vienuolės. Šiame filme P.A. pirmą kartą susitinka aktorę Chus Lampreave ir imasi religinės temos. Vienuolių priglaustos dainininkės Yolandos makiažas atsispaudžia baltoje medžiagoje primindamas Turino drobulę – taip Almodovaras pašiepia religijos simboliką.
Toliau – filmas „Ką aš padariau?!“. Negalėčiau pasakyti, jog šiame filme Almodóvaras surimtėja, vis dėlto, nors pagrindinei herojei įvyksta gausybė keistų nuotykių, ji pati – paprasta namų šeimininkė – pavargusi, liūdinti, vieniša, kurią, kaip ir Ida Frandsen iš Dreyerio „Namų šeimininko“, išnaudoja tironas vyras. Iš filmo „Ką aš padariau?!“ įsidėmėjau ir įdomius operatoriaus Ángel Luis Fernández, nufilmavusio daugelį Almodóvaro ankstyvųjų filmų, ieškojimus: kamera iš šaldytuvo, skalbimo mašinos, orkaitės arba subjektyvi kamera driežo akimis pagyvina visą filmą. Kartais pasigendu įdomesnio filmavimo naujesniuose Almodovaro kūriniuose, nufilmuotuose gana holivudiška maniera.
Penktasis Almodóvaro filmas „Matadoras“ (kurio scenarijų jam pirmą kartą kas nors padeda parašyti, tai – Jesús Ferrero) – vienas mano mėgstamiausių jo filmų. Nors ir ankstesnių šio režisieriaus filmų nepavadinčiau komedijomis – ten sudėta ir daug kitų elementų, vis dėlto šis filmas išsiskiria iš buvusių – jis gilesnis ir ilgesingesnis. Šiame filme Pedro priliečia mirties temą, nors man atrodo, kad ji reikalinga greičiau kaip priemonė parodyti filmo veikėjų santykių beviltiškumą – jų aistra pamatyti vienas kitą mirštantį niekada negalės būti įgyvendinta iki galo. Tokia netradiciška istorija jaudina ir yra labai artima, nes joje kalbama apie kertinius gyvenimo dalykus.
Geismo įstatymas“ – pirmasis filmas, sukurtas Pedro ir jo brolio Agustín Almodóvaro įkurtos kino studijos „El deseo“. Tai, ko gero, atviriausiai rodantis gėjų santykius Almodóvaro, neslepiančio savo seksualinės orientacijos, filmas. Viename savo straipsnių Almodóvaras ironiškai rašo, jog dauguma, kuri mano, jog tai jo autobiografinis filmas, klysta – neva personažas, kuris jį atskleidžia, buvo sukurtas dar iki „Geismo įstatymo“ – tai „Vėjo nublokštų“ Skarletė. Tuo viskas ir pasakyta.
Tarptautinį pripažinimą Almodóvarui pelno filmas „Moterys ties nervų krizės riba“ – vienas komerciškai sėkmingiausių Ispanijos filmų apskritai. Su šiuo filmu, nominuotu Oskarui, galima sakyti, prasideda naujas režisieriaus kūrybos etapas – nuo šiol jo filmų nekantriai laukia ne tik Ispanija, bet ir visas visas pasaulis. Dažnam to „viso pasaulio“ gyventojui šis filmas ir tapo „pirmuoju“ Almodóvaro filmu.
Sekantį jo filmą „Surišk mane“ Amerikos kino filmų asociacija įvertina kaip pornografinį (x-rating). Kyla visuotinis skandalas, ir Pedro su kitais neobjektyviai įvertintais režisieriais stoja į legalią kovą su tokiais sprendimais. Pasiektas rezultatas – naujas įvertinimas (NC17), skirtas filmams, neteisingai įvardintiems pornografiniais. Tai ne vienintelis Pedro Almodóvaro nuopelnas politinėje sferoje. Nors pats Pedro niekada nerėmė jokių gėjų, lesbiečių ar transseksualų asociacijų ir apskritai smarkiai nepolitikavo šiomis temomis, akivaizdu, kad jo filmai skatina toleranciją, laužydami įvairius stereotipus. Simboliška – praėjus šešiems mėnėsiems po „Blogo auklėjimo“ premjeros Ispanija įteisino homoseksualų santuokas. Dar vienas politinis žingsnelis – 2002-ųjų Oskarų teikimo ceremonijoje apdovanojimą už geriausią scenarijų filmui „Pasikalbėk su ja“ jis dedikavo tiems, „kurie garsiai prabyla vardan taikos, žmonių teisių, demokratijos ir tarptautinės lygybės“ – taip sukritikuodamas Ameriką dėl Irako karo.
Devintasis jo filmas – „Aukšti kulniukai“ – taip pat pelnė tarptautinį pripažinimą už Ispanijos ribų. Abiems filmo pagrindinėms aktorėms šis filmas yra antrasis su P.A. – Victoria Abril pradėjo su „Surišk mane“, Marisa Peredes – su „Miglose“. Šio filmo tema – mamos ir dukros santykiai, vėliau dar labiau išplėtota filme „Viskas apie mano mamą“.
„Kika“ – vienas iš tokių Almodóvaro filmų, iš kurio išėjęs jaučiausi pamatęs kelis filmus. Tikrai sunku įsivaizduoti, kad tokie skirtingi personažai galėtų būti viename filme: visada optimistiškai nusiteikusi Kika, sykį pudra atgaivinanti mirusįjį; žiaurios televizijos laidos Scarface (aliuzija į Howardo Hawkso žiaurųjį 1932-ųjų filmą?) vedėja, vilkinti ekstravagantiškais mados enfant terrible Jean Paul Gaultier sukurtais kostiumais (krūtys tampa šviečiančiais žibintais) ir apsėsta noro paimti interviu iš žudiko maniako; pabėgęs iš kalėjimo įžymus pornografijos aktorius ir jo sesutė lesbietė, patarnaujanti jai simpatijų keliančiai šeimininkei Kikai. Šiame filme įvairiausi žanrai (detektyvas, komedija, pornografiniai motyvai ir t.t.) sumaišyti taip, kad spėji pajusti kiekvieno žanro svarbiausius bruožus – žiūrėdamas filmą ir kvatojausi, ir įsitempęs laukiau nusikaltimo atomazgos. Rekomenduoju būtinai pažiūrėti šį filmą – nes jis išsiskiria iš Almodóvaro kūrybos ir kartu apibendrina ją.
Toliau seka „Mano paslapties gėlė“. Pirmą kartą filmo veikėjai tokie „normalūs“ (koks baisus žodis!): žurnalo redaktorius, rašytoja, mama, sesė, žodžiu – paprasti žmonės. Dažnai kino kritikai perskelia Almodóvarą į dvi dalis, sakydami, jog jaunystėje jis kūrė pornografinio pobūdžio filmus, o paskui surimtėjo ir pradėjo kurti šedevrus; arba atvirkščiai – kad jaunystėje kūrė fantastiškus, juokingus, šokiruojančius filmus, tuomet paseno ir tapo vertinamas tik dėl savo vardo. Kaip ten bebūtų, filmas, ties kuriuo prasideda antras (sąlyginai antras) Pedro kūrybos etapas, galėtų būti būtent šis, nes šio filmo herojai tokie, su kuriais lengva susitapatinti „statistiniam“ (dar vienas baisus žodis!) žmogui. Bet man atrodo, kad geriau Almodóvaro į dvi dalis nedalyti ir niekaip jo neskirstyti, nes šitaip dėl išankstinės nuomonės būtinai prarasite kokį nors jo šedevrą iš vieno ar kito „etapo“.
Filmo „Virpantys kūnai“ pradžia daug žadanti – Penélopės Cruz suvaidinta mamytė tiesiog autobuse, autobuso vairuotojo nepasitenkinimui, pagimdo Viktorą. Filmo veiksmas tęsiasi Viktorui jau užaugus, o daug pažadėjusi pradžia ir telieka pažadu – šis P.A. filmas, palyginus su kitais jo filmais – taisyklingas, nors ir intriguojantis, bet paprastas trileris. Galbūt taip atsitiko dėl to, kad filmas sukurtas pagal Ruth Rendel novelę, o ne sugalvotas paties Almodóvaro.
„Viskas apie mano mamą“ Almodóvarui pelno pirmąjį Oskarą, o Penélopei Cruz – tarptautinę šlovę. Nenorėčiau kažkaip nagrinėti ar analizuoti šio filmo, nes taip tik sugriaučiau jo mitą. Manau, kad filmo sėkmės paslaptis paprasta – susitapatinęs su pagrindine heroje (aktorė Cecilia Roth), žiūrovas patiria labai didelį emocinį krūvį.
Vieną šedevrą seka kitas – daugeliui žiūrovų mėgstamiausiu filmu tapęs „Pasikalbėk su ja“. Visų pirma, tai jaudinanti meilės istorija – jaudinanti todėl, kad tokia meilė yra neįmanoma – net jei Alycia atsibustų iš komos, ji net nepažintų didžiąją dalį savo gyvenimo jai paskyrusio Benigno. Jų meilė taip pat neįmanoma kaip 1986-ųjų „Matadoro“(iš kurio Lydia „perėmė“ šią vyrišką profesiją) veikėjų aistra pamatyti vienas kitą mirštantį.
2004 Pedro sukuria „Blogą auklėjimą“, paremtą autobiografiniais įvykiais. Tai gražus, sudėtingo siužeto filmas, bet nepaliekantis didesnio įspūdžio. Jausmingiausia scena – kai kunigas Manolo verkia klausydamasis savo mylimo auklėtinio Ignacio specialiai jam atliekamos dainos.
Atskiras Pedro Almodóvaro pasaulis
Autorių autoriui Šarūnui Bartui po jo naujausio filmo „Septyni nematomi žmonės“ pabiro kino kritikų kaltinimai, neva jis kuria vis tą patį filmą, tik pakeičia pavadinimą. Nors Šarūno Barto specifika ir stilius nė iš tolo neprimena Pedro Almodóvaro, būtent ši frazė gali būti taikoma ir straipsnio kaltininkui. Iš tiesų P.A. išraiškos priemonės, aktoriai, temos, personažai ir net pats siužetas kartojasi iš filmo į filmą. Galima būtų tai pavadinti stiliumi, bet juk, tarkim, Stanley Kubrickas taip pat turėjo savitą stilių, bet jo filmų temos ir žanrai net labai skiriasi. Išėjęs iš paskutinio Pedro filmo „Sugrįžimas“, pagalvojau sau: „viešpatie, kaip trafaretiška!“. Paradoksas! Filmas turi visus almodovariškuosius ingridientus – televizijos laida, citata iš serialo, narkotikus vartojanti subrendusi moterėlė, daina, pagraudinanti žiūrovus ir personažus, ryškios spalvos, sutapatinimas su nusikaltimą padariusiu personažu ir t.t. Bet filmas neįdomus, neintriguojantis, būtent – trafaretiškas, kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų. Almodóvaras nusirašė pats nuo savęs, sukūręs filmą savo jau išbandytomis priemonėmis, bet nepriartėdamas prie esmės. Net siužetą nusižiūrėjo iš savo 1995-aisiais sukurto filmo „Mano paslapties gėlė“ – vieno filmo herojės, rašytojos Amandos Gris, romano siužetas – tėvo išžaginta paauglė jį nužudo, o vyro lavoną žmona paslepia šaldytuve sutampa su „Sugrįžimo“. Tokių „nusirašinėjimo“ atvejų galima rasti ir daugiau, pavyzdžiui: filmą „Mano paslapties gėlė“ „atveria“ Betty, kurios darbas itin neįprastas – vaidinti verkiančią dėl mirusio sūnaus motiną organų donorystės konferencijose. Tokį patį neįprastą darbą dirba ir Manuela iš Oskarą laimėjusio filmo „Viskas apie mano mamą“.
Apskritai, jeigu bruožas yra tai, kas kartojasi vieno autoriaus kūriniuose, ir kas tą autorių išskiria iš kitų kūrėjų, Pedro Almodóvaro filmų bruožus galima vardinti be galo. Nenatūralios, ryškios filmų spalvos, ekstravagantiški drabužiai, muzika, kurią nuo filmo „Mano paslapties gėlė“ kuria Alberto Iglesias, televizijos laidos, atviros kino citatos ir aliuzijos į kino filmus, spalvingi personažai – narkomanai, prostitutės, pedofilai, nimfomanai, kleptomanai, mazochistai, prievartautojai ar serijiniai žudikai – kurie nesmerkiami ir kurių problemos nėra tiesiogiai susijusios su minėtais apibūdinimais, muzikiniai, teatro ar šokio inkliuzai, parodant ir visa tai stebinčius žiūrovus, kunigai-gydytojai, transvestitai-transseksualai, miestas–kaimas, aistra-mirtis, ir čia galima tęsti be galo ir be krašto, nes kiekvienas kiekvieno Pedro Almodóvaro filmo kadras gali būti pavadintas bruožu. Taip yra todėl, kad šis ispanų kino režisierius sukūrė atskirą pasaulį su savomis moralės normomis, taisyklėmis ir dėsniais. Pasaulį paryškintomis spalvomis.
Komentarai