Henry Miller „Ožiaragio atogrąža“

Norėčiau pasivaikščioti su juo. Nebūtinai po Niujorką, manau, jam nebūtų svarbu – visi miestai vienodai šlykštūs. Manau, kad tai jis man įskėlė pirmąją kibirkštį eiti. Lietui lyjant, pūgai siaučiant, eiti vienam ir jausti magiją, suprasti, kad tai didingiausios tavo gyvenimo akimirkos.

Atpirkėjas

Tiesa, jis miręs. Ne taip seniai, kad ilgos autorinių teisių rankos nesiektų, bet… Henris Valentinas Mileris (pavardė kažkokia ne tokia be tos dvigubos l, Mil-ler…) yra miręs. Antra vertus, jis manęs ir neimtų kartu – aš dar per mažai mizantropiškas, per mažai meniškas, per mažos sielos. Tačiau būtų galima jį sutikti spoksantį į šlykštų miestietišką balkoną kokioje nors milžiniškos vaginos gatvėje, pro šalį lėktų kiaušidžių tramvajus… Nesisveikintų.

Sutikti jį noriu jau seniai. Laikau rankose puikiai išleistą „Ožiaragio atogrąžą“ – masyvi, gero popieriaus, kietų viršelių su aplanku, net snobiška juostelė vietai pasižymėti yra. Kitos knygos nusipelno pagyrų, tokią nekonvencionalią ir – pripažinkime – ne itin populiarią plačiojoje visuomenėje (koks magiškas žodis visiems, kuriuos laikai žemesniais, apibūdinti) knygą išleidę taip. O vis dėlto pirmas vaizdas mano galvoje – 1994-aisiais, kai niekam nerūpėjo LATGAA ir sąžinė, nebeegzistuojančios leidyklos bezpridelas – perpus mažesnė ir plonesnė nei tai tualetinio, nei tai vyniojamojo popieriaus knyga. Ant viršelio – nuogos moters kontūras. Šriftas mažytis ir supiltas, atrodo, kiekvienon popieriaus molekulėn. Millerį skaityti iš tokio leidimo buvo tikras malonumas vien dėl jo nepripažintumo, atspindėto leidimo kokybėje. Tai buvo tikra atskira mano ir jo visata, nes baisu būdavo kam tą nešvankią, purviną, apgailėtiną knygiūkštę ir parodyti.

Pirmą kartą „Ožiaragio atogrąža“, antroji trilogijos knyga, buvo išleista 1938-aisiais laisvajame Paryžiuje. Amerika, išoriškai itin puritoniška šalis, tokių tėvynainio kūrinių tiesiog negalėjo priimti. Nėra ko stebėtis, iš tiesų, manau, ne vienas pensininkas įmanydamas sudegintų šią knygą kaip žalojančią jaunimą, propaguojančią nesveikus lytinius santykius, vienišumą, apolitiškumą, tinginystę… Ačiū Dievui, apie jos egzistavimą dauguma net nenutuokia.

Į šlykštumą Henris privers pažvelgti kitaip. Visos atviros sekso scenos su jaunomis žydaitėmis, kinėmis (pati smagiausia – su jauna žydaite Valeska, vykstanti tuo metu, kai pasakotojo žmona išėjusi darytis aborto), visi Kosmodemoniškosios telegrafo kompanijos (Western Union amžinai liks dėkinga rašytojui už gerą įvaizdį) darbuotojai, ištaškantys smegenis savo vaikams – tai ne savitikslis šlykštumas. Tai ne „Akistata“, tegul ją velniai, tai – dieviškasis šlykštumas. Kodėl? Atleiskite, esu nepasikaustęs literatūriniuose terminuose, todėl tegaliu patarti imti ir skaityti, ne vieną kartą, įsijausti ir nors trumpam prisiliesti prie tos keistos dieviškos bjaurasties, propaguojamos Selino, Bukovskio, tačiau taip puikiai atskleistos tik Millerio.

Tai anarchija. Amoralumas. Mizantropija. Atsitiktiniai lytiniai santykiai. Valkatavimas. Nepagarba žmonėms. Nepagarba civilizacijai. Tai Tėvynės dergimas. Rasizmas („Nepriimkite to žmogaus dirbti, jis – juočkis“). Skolinimasis. Moterų niekinimas (dažniausiai jos apibūdinamos tiesiog kaip vaginos). Lytiniai iškrypimai. Kone kiekviename puslapyje, kone kiekvienoje eilutėje.

Šėtono Biblija? Vargu. Ne kartą girdėta banali frazė „Nekenčiu žmonių, bet myliu žmogų“ čia, deja, skamba kaip niekad garsiai. Tai yra Žmogaus Biblija. Net jei Milleris ir gyveno taip, kaip pasakotojas jo romane, net jei jis buvo atmata, tiesiog negali netikėti jo meile. Jis, aišku, už tokius žodžius man duotų snukin, tačiau tiesiog negaliu nepastebėti keistos mistinės ironijos, reklamuojančios tikrą žmogų. Neapsimetinėjantį. Egocentrišką. Nepritampantį. Gyvenantį. Tasai pilietis mato pasaulį ne per televizoriaus ekraną ir ne per nuotrauką laikraštyje, net ne per kitų knygas, jis kuria savo pasaulį su naujom taisyklėm, nes senasis jį taip priveikė, taip sumalė – vieni tokiu atveju verkia, kiti tiesiog tampa cinikais visa savo esybe. Pasakotojui neberūpi karai, mirtys, vaikai, draugai ir visas kitas šūdas. Pasakotojas yra super individualistas. Suprasdamas, kad durniui reikia duoti kelią, pasakotojas vemia ant popieriaus lapo ir rankioja nuo jo mėsos gabaliukus – pasaulio mistiką, pasaulio magiją, keistai, bet užtikrintai atsiskleidžiančią per bjauriausius dalykus. Katarsis visada nelogiškas ir mistiškas, o svarbiausia – ir dėl to jis toks brangus – jo nereikia užsidirbti, jis duodamas dykai, tartum tos brangiausios pasaulyje vaikystės duonos riekės, kurias gavai parbėgęs namo. Jų nereikėjo užsidirbti ir jos, atrodo, visada buvo tavo rankose, nesvarbu, kad ką tik su pusbroliu užmušei akmenimis berniuką iš kitos gatvės. Tikroji meilė.

Milleris kraujuoja iki vėmimo. Jis nėra nejautrus ar atbukęs. Komikai yra liūdniausi, cinikai yra jautriausi – o didesnio ciniko už šį nerasi. Jis toks ypatingai jautrus, kad niekuomet negalės nustoti kraujuoti.

Aš per daug idealizuoju Millerį. Galbūt tai jaunatviškas maištas – kai žaviesi šlykščiausiais. Galbūt jis atitinka mano egocentrizmą, mizantropiją ir sociofobiją, rodo joms, dar jaunoms ir trapioms, pavyzdį. Iš tiesų, esu pernelyg nekritiškas. Kai draugai klausdavo banalaus „Ką čia skaitai?“, atsakydavau „Dievo žodį… Dievo žodį“.

Knyga nėra tobula. Ne, ji daug kur tiesiog vaikiška (o tai blogai?), kai kur beprasmė (o tai blogai?)… Bet man ji – arčiausiai absoliuto priartėjusio žmogaus memuarai. Vadovėlis, kuris verčia suprasti – niekuomet nesidulkinsiu tiek, kiek Milleris, niekuomet nematysiu tiek mistikos, kiek Milleris, niekuomet nemokėsiu dėti taip, kaip Milleris. Milleris kraujuoja už visą pasaulį, ir tai daro mane dvasingu, tai kelia mane aukštyn jį beskaitant.

Jis padarys visas nuodėmes už mus ir mus išlaisvins. Atpirkėjas Milleris.