“Ir vienas muzikoje – karys”. Tokį šūkį savo festivaliui pasirinko kūrybinė-vadybinė grupė “Involved”, pastaraisiais metais pagarsėjusį renginių serijomis buvusiame kino teatre “Pergalė” (dabar – “Pramogų bankas”) bei netikėtais ir žavingais momentiniais “flash” barais. Šįkart jie vėl originalūs – “žmonių-orkestrų” festivalis miniatiūrinėje “Paryžiaus kavinės” erdvėje. Šiuolaikinių technologijų pagalba muzikoje gali būti ne tik kariu, bet visa gerai ginkluota divizija – tik transliuok savo šizofreniją ir egoizmą.
Toks “solo-orkestras” galėtų būti, kad ir tas turistinis indėnas, periodiškai pasirodantis Vilniaus gatvėse. “Andų skudučiai”, gitara, barškučiai ant kojų, balsas – štai jau ir daugiau-mažiau pilnavertė muzika. Per Kaziuką kartais išlenda ir vietiniai “orkestriukai” su būgnu, armonika, dūdelėmis. Arba kad ir beat-box‘erių pasirodymai. Patogu – nereikia su kolegomis susigroti ar ginčytis dėl kūrybinių sprendimų, gali bet kada improvizuoti, o svarbiausia – nereikia dalintis honorarų.
Taigi, “One Man Band” festivalis Vilniaus knaipėje “Cafe de Paris”: 6 dienos – 6 atlikėjai iš Lietuvos, Šveicarijos ir Prancūzijos.
Iš karto matyti, kad organizatoriai gerokai padirbėjo su pačia kavinės erdve. Visų pirmą, jauki naminė scena – kilimas, “toršeras”, palmė – įrengta ant baro. Pastarasis perkeltas į 2 dalis: labiau-spirito-baras prie įėjimo ir labiau-alaus-baras galiniame kambaryje. Jame galima ramiau pasėdėti ir ant tualeto durų ištiestame ekrane realtime stebėti, kas vyksta scenoje. Todėl įėjimas į “gerą vietą” tarsi romantiškas nėrimas tiesiai, šiuo atveju, į sceną. Barams panaudotos geležinės statybų konstrukcijos – tos pačios, kurios atstojo lauko baldus vasarą.
Pirmadienis. Atrodytų pati netinkamiausia diena tūsui, tačiau “Paryžiaus kavinėje” būriuojasi žmonės. Šivakar pasirodo vienas 2006-ųjų LT scenos atradimų Golden Parazyth, neseniai pristatęs savo debiutinį albumą “Apartment of Steel”. Pradžioje vaikinas jaučiasi gana nejaukiai – tokioje intymioje aplinkoje sunkiau atsipalaiduoti negu įprastame klube. Juolab, kad žmonės geria, rūko ir bendrauja už metro nuo tavo kojų. Juokiamės, kad kartais “parazitas” atrodo kaip rūpintojėlis – dainuoja sėdėdamas lygiai tokia pačia poza. Tačiau muzika kažkodėl labiau primena Islandiją – gera lo-fi elektronika, kartais moderni, kartais atvirkščiai – retro. Antrojoje dalyje “partizanas” pradeda aktyviau judėti, bendrauti su publika ir desertui paseka savo kol kas vienintelę lietuvišką pasaką apie lapę. Bisui pagroja dramenbeisą savo senelio laidotuvėms.
Antradienis. Kaip daugelis sako, vienas geriausių garso meistrų Lietuvoje – Public (pagal dokumentus – Paulius Kilbauskas) su kompiuteriu, efektais ir 3 styginiais instrumentais: gitara, bosu bei kažkokia gana egzotiška folko “kriauše”. Šiuo metu Public groja Dublicate, praeityje – Empti, Overtone, kiti projektai. Žinomas ir mėgstamas Vilniuje atlikėjas sutraukia dar daugiau žmonių. Scenos-baro kraštas atrodo kaip darbščiųjų rankų būrelis – visi tik suka suka ir suka. Public pradeda su “kriauše”, paskui sempluoja, perdirba ir preparuoja garsą. Lyg ir norėtųsi daugiau garso, bet muzikantas išlaiko ramybę ir pusiausvyrą. Kažkas šalia sako: “Čia jau kaip koks lietuviškas Kruder’is ar Dorfmeister’is”. Iš tiesų, ypač antroji dalis, dubby ritmika su gitaros ar boso pasažais. Indie metras Bluvšteinas truputį nepatenkintas, kad Public šivakar toks ramus. Tačiau jis dar nežinojo, kad laukia rytoj.
Trečiadienis. Mažasis savaitgalis prasideda. Dvigubai didesnė nei pirmų dviejų dienų kaina atbaido žmones ir Urban Junior iš Ciuricho pasirodo apytuščiai kavinei. Tačiau jis savo balsu, gitara, būgnais bei sintezatoriumi suplaka tokį pankroko, bliuzo ir electroclash kokteilį, kad susirinkusieji nepasigaili atėję. Šlubuojančią grojimo techniką Urban Junior kompensuoja sprogstama energija ir bendravimu su publika.
Ketvirtadienis. Mažasis savaitgalis įsibėgėja. Šį vakarą svečiuose – rudeboy iš Prancūzijos King Automatic – grupės Thundercrack būgnininkas. Žmonių vėl nelabai daug, tačiau ne tiek mažai, kad būtų liūdna. Kavinėje jau jaučiasi festivalinis įdirbis – koncertas vėluoja, dar tik derinamas vaizdo projektorius, pavargusiai šypsosi nuolatiniai lankytojai. “Paryžiaus kavinės” direktorius Augustinas prieš koncertą visiems pasiūlo po “šotą” tekilos. Nors daugelio rankose jau puikuojasi alaus bokalai – linksmai gūžtelėję daugelis priima pasiūlymą. King Automatic droviai šypsodamasis pradeda – klavišais užgroja motyvą, pradeda mušti ritmą (viena koja – bosinis būgnas, kita – taip vadinamas “solinukas”), vėliau įsijungia gitara ir balsas. Kartais dar gitaros grifu vožteli per lėkštes. Stilistika – surf, bliuzas, rokenrolinis pankrokas. Pirmoji dalis baigiasi Ramones “Blitzkrieg Bop”. “Yesterday I was in Amsterdam, today – Vilnius”, – sako “karalius” ir groja toliau. Publika nors ir linguoja galvomis, bet atrodo gana vangiai, išskyrus aktyviai svyruojančius Koršunovą ir Nikodemą. Nepaisant to, koncertas baigiasi gana audringomis ovacijomis.
Penktadienis. Didžiojo savaitgalio inauguracija su džiazo maestro Vladimiru Tarasovu. Apsilankęs koncerte dieną prieš, turbūt žymiausias Lietuvos perkusininkas šypsodamasis ištyrė atmosferą ir erdvę, kurią kitą dieną užpildė savo mušamųjų struktūromis. Profesionaliausias pasirodymas festivalyje. Ar įdomiausias? Skonio reikalas. Šis iš kitų išsiskyrė keliais aspektais: atlikėjo amžiumi bei elektronikos panaudojimu. Pirmasis buvo garbingas, antrojo – nebuvo visai. Ir tai tik dar įtikinamiau įrodė, kad muzikoje vienas – karys.
Šeštadienis. Diskutuojant su jau minėtu Augustinu apie renginių kainas (ar geriau mažiau žmonių už brangiau, ar daugiau už pigiau; ar 30 lt ne per daug už “žmogų-orkestrą”, ypač kai festivalio biudžetas iš esmės padengtas Šveicarijos ir Prancūzijos fondų), nedidelė Paryžiaus kavinės erdvė užsipildo. Jau tradicinis apšildantis tekilos “šotas” ir ant scenos užsiropščia kresnas tatuiruotas vyrukas Reverend Beat-Man, pasipuošęs kunigo “kaklajuoste”. Gitara, būgnas ir charizmatiškas vokalas. Daug bendravimo su publika ir ironiški pasakojimai apie prastą Šveicarijos seksualinę situaciją, mokyklą, religiją, meilę. Publika nuoširdžiai kvatoja, kai Reverend Beat-Man sako, kad 10 kartų skaitė Bibliją ir nieko nesuprato, bet jos iliustracijos puikiai tinka albumų art-work‘ui arba “priekaištauja” Lietuvos merginoms dėl jų grožio. Kaip Molotovo kokteilis paprastas ir sprogstamas gospelo, bliuzo ir rokenrolo mišinys. Keletas gabalų bisui.
Nors Augustinas prieš koncertą sakė, kad ši scena per maža dviems, vieno-žmogaus-festivalį užbaigia duetas – prie Reverend Beat-Man prisijungia to pačio “leiblo” atstovas, festivalyje jau matytas King Automatic ir skelia trumpą pasirodymą, atimantį renginio “vienas scenoje” nekaltybę. Skambus dvigubas akordas pabaigai. Vienas muzikoje – karys, bet kartu mes galime daugiau!
Komentarai