Stephanie Stremler, Constanze Becker, Prodromos Antoniadis ir Karina Plachetka – dokumentinio Andreas Veiel filmo “Vaidybos įaistrinti” herojai, jauni žmonės, kuriems pasisekė įveikti milžinišką konkursą ir įstoti į Ernsto Buscho akademiją Berlyne, Vokietijoje. Šiuos keturis žmones režisierius stebėjo net septynerius metus, nuo pat jų stojimo į šią akademiją iki didesnės ar mažesnės karjeros ją jau pabaigus. Įdomu stebėti tokį ilgą šių aktorių gyvenimo tarpsnį, nes kartu stebi ir jų tobulėjimą – vaidyboje ir gyvenime.
Visi keturi filmo herojai labai skirtingi.
Karina dažnai ginčijasi su tėčiu; jis mano, kad aktorius negali atsisakyti vaidinti televizijoje ar reklamoje, jeigu jau pasirinko aktoriaus profesiją – neva tai būtų tas pats, kad mėsininkui neskersti kiaulių, o tik, pavyzdžiui, ožkas.
Constanze jau nuo vaikystės siekia tapti aktore, tam pritaria ir jos tėvai (priešingai nei daugumos) ir viskas jai sekasi tiesiog idealiai. Ji net prisipažįsta, kad būtų labiau nustebusi, jeigu į akademiją nebūtų įstojusi! Iš tikrųjų, ir akademijoje jai sekasi puikiai; ateityje jai žadami tokie vaidmenys, kaip Marijos Stiuart ir t.t.
Visai kitoks – Prodromos, jis tikras maištininkas; per stojamuosius skėlęs De Niro monologą iš Martino Scorcese “Taxi driver” ir sudainavęs kone nešvankią dainelę, dėstytojų buvo netikėtai suprastas ir į akademiją įstojo. O vėliau, nors ir konfliktavo su tais pačiais dėstytojais dėl vaidybos ir savo elgesio, sėkmingai ją pabaigė.
Stephanie, kuri įstojo tik antru bandymu, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti drovi, flegmatiška ir apskritai nelabai tinkanti aktoriaus profesijai. Tačiau atidžiau pažiūrėjus, jos minusai tampa pliusais ir tik rodo, kad ji yra įdomiausia, savotiškiausia iš šių keturių aktorių.
Kas žino, gal po dvidešimt metų…
Komentarai