Ar žinojote, kad vokiečius, vardu Michael, lietuviškai reikia vadinti Michaeliais? Nepaisant to, dvidešimt tūkstančių Lietuvos lituanisčių nė nemirktelėjusios taiso grupės „Michael Jackson“ pavadinimą į – Michaelis Jacksonas. Mat joms vidurinėje pagrindinė užsienio kalba buvo vokiečių. Juokinga…
O štai Michaelio Kriugerio „Turino komedija“, kaip ir Dantės ar kitų senovės graikų (juokauju), nejuokinga visai. Nesitikėkite nei (to su nagais) Kriugerio kraugeriškumo ar kokio kito dramatiško kriuksėjimo. Jei viršelis žada „tikrą intelektualinį nuotykį“, tai suprask, kad ne tik nieko nenutiks, bet išvis bibliotekininko nuotykiai su kartotekos kortelėmis bus laikomi medžiaga knygai.
Ir ne, tai net nebus romanas apie romano rašymą!
Kad ir kaip lauktum tokio skanėsto. „Turino komedija“ naršo rašytojo gyvenimą tarp rašytojų (bei gyvulių, bet tai nesvarbu), o tiksliau, net ne gyvenimą, o tą jo dalį, kai kits kitam skambinama, žiūrima, kur kuris patirs ŠLOVĘ arba NUSIKVATOS JAI Į VEIDĄ, spaudžiamos rankos ir rengiami garbingi-vargingi priėmimai bei autografai, apžiūrimi kits kito švarkai ir pedagoginiai laipsniai, ir tuo pat metu stebimasi, kaip literatūrinė aplinka supaviršutiniškėjo iki švarkų ir laipsnių, kol visos šios banalybės bei mokinukiškumai apvainikuojami dideliu dideliu skaičiumi kartoninių dėžių su aprašinėtais popierėliais, kurie vajė, vajė kaip nustebins palikimo tvarkytoją.
Reikia pagirti knygą už tai, kaip saikingai, bet kartu neišsikvėpusiai šis stebisi. Be abejo, gražiai, nors ir nebestebinančiai, užsisklendžia ir rėminė romano forma/struktūra. Jis apgėdina autoriaus plunksną tarsi tik pradžioje, kai gana vaikiškai, kaip sakiau, kritikuojama laidotuvių iškilmių tuštybė, o vėliau tekstas išsilygina, ir stebime bemaž tvarkingą minčių dėstymą, nebepasiduodantį problemų-dramaturgijos darymui tuščioje vietoje. Tačiau tebekvaršinantį – kam vis dėlto tai rašyti, ir – kam iš tikrųjų spausdinti, arba/ir versti.. Su visa pagarba – kokia gi pagaliau desperacija pastaruosius metus vargina leidyklas, kad puolama į projektus, rodos, aršiai nusitaikiusius nesudrumsti ramybės nei komerciškai, nei meniškai?
Pala, taigi reikia titulinius puslapius pasklaidyti. OGI IŠ TIKRŲJŲ – „Knygos vertimą rėmė Goethe-institut“.
Beje, apie autografus – dar ankstesniame puslapyje tušinukas rašo: „To Ore – I hope you like it!“ Ačiū, Michaeli. Gal ir nepamilome iš pirmokart, bet ir nespjauname.
Komentarai