Sunku ką nors ir pasakyti. Jeigu tai būtų pirmasis Pravdos festivalis, būtų galima tikėtis, kad kitais metais bus geriau. Bet atvirkščiai – trečius metus vykstantis festivalis dėsningai blogėja.
Pirmą kartą, tada dar vykęs Lietuvos k/t, festivalis tikrai buvo įdomus, filmai buvo gana originalūs ir skoningi (nerandu kito žodžio). Renginio atmosfera buvo jaunatviška, kiek maištinga, kiek snobiška – žodžiu, viskas vietoje. Festivalį laimėjo „Manifestas“ – apie tai, jog reikia mylėti lietuvių merginas, kad jos neištekėtų už turtingų užsieniečių ir liktų Lietuvoje. Filmas puikus, nes turi formą (vaizdas ir garsas tarsi per kokį ABBA klipą), ir turinys, tiesiog sluoksniuotas ironija. Pirmąjį festivalį gerokai pagyvino ekscentriškas vieno iš laureatų (…nitro bromfenolis alfa…) poelgis – prie komisijos ir žiūrovų žemėn tėkštelėtas ir smulkiai subyrėjęs įrėmintas diplomas. Toks poelgis puikiai tiko sąmojingui, maištingui, „undergroundiniui“ re(n)giniui
O antrosios Pravdos įžanga jau buvo kitokia – gana įpareigojančios autorinės sutartys, kurias reikėjo pasirašyti dalyviams, kai kuriuos kūrėjus galbūt ir atbaidė. Kaip bebūtų, filmų buvo gauta daug daugiau nei pirmą sykį – apie penki šimtai (pirmą sykį – trys šimtai). Antrame festivalyje įvyko keistas, o gal savaime suprantamas dalykas – kai kurie filmai mėgdžiojo praeitų metų pasisekusius filmus. Net susikūrė savotiški Pravda standartai: filmas apie tai, kaip buvo galvojama apie ką sukurti filmą; filmas rodantis keistą žmogų ir jo keistas mintis; socialinė reklama arba jos parodija ir t.t. Antrasis festivalis atrado Tadą Vidmantą (arba jis atrado antrąjį festivalį), kuris, laimėjęs Grand Prix, pateko į AXX‘us, o ten sukūrė „Gyvenimo obuolį“.
O šių metų Pravdos festivalyje susirinko tikrai per daug pastangų iš autorių nepareikalavę filmai. Vieni kūrėjai, matyt, lietuviškame kine labai pasiilgo specialiųjų efektų, todėl nusprendė pamėgdžioti Georges Mélièsą (kaip kitaip pavadinti filmą, kuriame žmogus nusiima galvą) – bet nelabai aišku, kodėl reikia kartoti tai, kas jau yra sukurta prieš šimtą metų. Kita vertus, geriau jau kopijuoti Mélièsą negu televiziją (pavyzdys – „čestuškos“apie šiukšlių rūšiavimą). Kaip visada, festivalyje daug socialinių reklamų arba jų parodijų; iš esmės tokia (lyg ir) ironiška socialinė reklama laimėjo ir Pravdos Grand prix. Tai vienas Mantauto Šulskaus filmų apie globalinį atšilimą ir jo pasekmes – per Kalėdas tenka čiuožinėti ant purvo, sniego senį statyti iš kurmiarausių ir t.t. Na, tarkim tai buvo nuoširdu, o problema tikriausiai irgi opi; bet vis dėlto tikrai įdomu tegalėjo būti festivalio kontekste. Tokiame kontekste puikiai atrodė ir Tado Vidmanto filmai – kaip ten bebūtų, jie tikrai yra sąmojingi. Pats autorius ne kartą minėjo, kad jam patinka Daniilo Charmso kūryba – tai atsispindi ir filmuose. Be to, matosi, kad autorius apskritai turi suvokimą apie kadro kompoziciją ir panašius dalykus, kurie kine yra be galo svarbūs (jeigu to Tadą Vidmantą išmokė AXX‘ai, tai gal visai ne veltui jie egzistuoja). Festivalyje taip pat daug animacijos (plastilino, flash ir kt.) – ji ir yra įdomiausia, nes bent jau žinai, kad čia įdėta pastangų, be to, kartais rezultatas išeina gražus ar stilingas. Todėl tikrieji laimėtojai, mano nuomone, yra kolektyvo RÜT RÜT filmai “Blue Eye Girrl” ir “Hairr Tv”. Nes jie gražūs, stilingi ir apskritai derinasi prie pačio mėnraščio Pravda kuriamo stiliaus. Jeigu tokių filmų būtų devyniasdešimt devyni, tai, matyt, galėtume kalbėti apie kažką panašaus į Pravdos kontrkultūrą.
P.S.: kovo 16 ir 17 dienomis 23 val. Skalvija rodo neatrinktus į šių metų Pravda filmus. Puiki galimybė patikrinti, ar neatrinkti filmai kartais ne geresni už atrinktus.
Komentarai