Ruošdamiesi nuplėšti celofanus nuo naujausio Hunter Thompsono leidimo lietuvių kalba („Fear and Loathing…“), trakštelkime kaklą į praėjusį – „Romo dienoraštį“.
Knygos pavadinimas man primena nuotykius, kai giminių ir pažįstamų suėjimuose mano tėtę Romualdą Kranauską kabindavo nelabai artimi veikėjai: „Skaičiau tavo knygą! GYVENIMAS PO KLEVU“. Kas buvo mokykloje, supras, apie ką aš.. Bet nespręskime iš pavadinimo, ir ne Romo Zabarausko čia dienoraštis, ne Artūro dienoraštis, blogas ar languotais sąsiuvinys. Nenurodo jis ir į romus, kaip, atrodo, aptakiai dabar (turi būt) vadinami čigonai. Visa tai sakau todėl, kad net perskaitęs knygą, sukau galvą, ką reiškia pavadinimas, iki pat tol, kol patikrinau originalą: The Rum Diary. Tikėkimės romu persunkto, romu sukruvinto, piratiniu romu atšviesto teksto..
Bet kaip interneto gyventojai sako „ne stebuklas, bet prieš miegą visai nieko“, taip ir aš iškart reziumuosiu, jog dar vienu būdu mus atsiveja Leidybos Rinkos tendencija atkasti, spausdinti bei pakuoti ir antrą, ir trečią vandenį nuo kisieliaus („Baimės ir neapykantos…“), o tačiau bet vis dėlto ogi šiuo atveju, nors gaunam ne hitą ir ne mitą, jis neįskaudina nervų galūnių, pirmiausia dėl įvado į gonza-charizmą, ir autoriaus braižo, čia srūvančio lengviausiu pasakojimo tekstu. Pats pasakotojas, kaip aš kad pavadinime, – klaidžioja ir srūva savo gyvenime, krapšto galvą paplūdimyje, geria skandalistų pašonėje, nakvoja ne ten, kur nori, ir dirba tai, ko visai nereikia. Žodžiu, tropikų idilė.
Tačiau užvis labiausia man ši knyga – apie savęs praradimą, pasirinkimų reliatyvumą, plaukimą pasroviui ir neakivaizdų savęs-už-tai vanojimą, bei pagaliau – gyvenimą Kito šešėlyje, pavojų tapt Kito substitutu, menkesniuoju atšvaitu. Būtent Kitam priklauso mergina, kurią pasakotojas nusižiūri dar lėktuve į Puerto Riką – Dienoraščio veiksmo vietą ir foną. Kitas rašo straipsnius, kuriuos greičiausiai norėtų būti parašęs pasakotojas – išsisukinėjantis pigiomis žinutėmis ir bent jau, tikėkimės, šiuo dienoraščiu. Galiausiai Kitas ir redaktoriui iškels sceną, kuria besimėgaujantysis pats sau siūlo tik rezignaciją; ir prisiims pasekmes – tremtį prie vandenyno su geriausiu šios pakrantės kūnu ir veidu. Po kurio laiko stebėsime, kaip ratas grįžteli atgal, tačiau nuo degradacijos tai negelbsti: mūsų herojus grius veidu į Kito išėdas, jei taip galima vadinti moterį (nieko antifeminiško! Tiesiog iki to mane privedė pats sakinys..) (aišku, negalima), neva apgaudamas save, kad tai laimės kraštas, bent jau vienintelė dabar galima laimės iškarpa..
O aš pro šios pigios žinutės kraštą žiūriu į Kito realizuotą dienoraštį.
Komentarai