Piktas vėjas blaškė murziną ŠMC vėliavą su gedulo kaspinėliu. Tačiau nuotaika buvo giedra. Linksma ir malonu vienąkart per metus apsilankyti e. muzikos festivalyje „Jauna muzika“. Bėgant metams, žmonių veidai čia išlieka pozityvūs. O štai ir keletas festivalinių štrichų – ne iš baimės, o iš meilės.
Bendras šių metų įspūdis – tai ramus nuosaikumas. Pirmą vakarą buvo galima sustoti pailsėti tarpinėje stotelėje tarp senesniosios ir e. muzikos. Išgirdome elektrifikuotą styginių kvartetą „Chordos“. Kam gi nepatiks šimtąjį sykį pasiklausyti Steve Reicho „Skirtingų traukinių“ interpretacijos? Chordiniai sugriežė kūrinį įkvėptai, su lengva neviltim ir nervu, o ir patys atrodė tokie gyvenimo mėtyti vėtyti. Tikrai įdomu buvo mintyse palyginti su visais tais švarutėliais ramutėliais Reicho kūrinių grojikais. Chordiniams talkino dalinę fonogramą valdęs žmogus-mikseris, kuris finale nusilenkė, ranka prie krūtinės prispaudęs ar ne švarko kišenėj slepiamą buteliuką. (Paskui jis, atrodo, visgi barkštelėjo ant grindų.)
Traukinys puškavo toliau, multimedijų ir robotų link. Tačiau vis norėjosi atsigręžti atgal. Gal todėl liet. e. muzikos premjerų vakare mieliausiai skambėjo grynosios kūrybos pavyzdžiai. Kad ir Ryčio Mažulio „Musica falsa“, kupina didaus kuklumo, pučiama „Vilniaus fagotyno“, padedant kompiuteriui. Salę sustingdė Lino Paulauskio ilgesingai trapus ir gilus dalykėlis, atliktas vėlgi fagotu, telefonu, klavišėliais, subtilia ritmo mašinyte. Džiugino šių kūrinių neilga trukmė (abu trunka po devynias minutes) ir išmintingas nepretenzingumas.
Dar stipresnis džiaugsmas aplankė, kai žvilgsnis susitiko su protingomis muzikinių robotų akimis. Ansamblis „Žmogus ir mašina“ iš Belgijos, valdomas kilnaus bepročio Godfried-Willemo Raeso bei jo pagalbininkų, turbūt ne vieną klausytoją dar aplankys sapne. O gal visa tai jau buvo sapne regėta? Slaptas kambarys, kur instrumentai groja savaime: fortepijono klavišus spaudžia kelios dešimtys pirštų, neregima ranka purto sukutį, vaiduoklis pučia fisharmonijos dumples. Senovinė robotų muzika priminė lyg RESIDENTS, o gal PRAM melodijas.
Tačiau yra žmonių, kuri funkcionuoja kaip robotai. PO STEIM iš Nyderlandų vakaro ne vienas vietos DJ galėjo būti ištiktas siaubo. Prilygti jiems yra tas pats, kaip AMB lazdelėmis suimti sušį gabaliuką. Kartais atrodė, lyg būtų atėjusi žiemos naktis, kai kamine ūžauja vėjas, kažkas bilda ant stogo ir traška senas radijas. Kartais vaidenosi, kad darbuojasi desperacijos apimtas kompozitorius, virtuoziškai spaudantis visus mygtukus iš eilės, o gal pilotas, paniškai mėginantis suvaldyti smingantį lėktuvą. Meistrystė, neįtikėtinas tempas taip traukė akį, kad nevisad pavykdavo tiesiog pasiduoti triukšmų tėkmei.
Tada atėjo rankas davikliais susirišęs Atau Tanaka ir panardino į šviesaus liūdesio svajones. Juk argi ne gražu ir liūdna stebėti vienišą figūrą, pirštais piešiančią ore raizginius, kurie čia pat virsta burzgesiu ir ūžimu? Tiesa, atlikėjas, regis, kiek įsižeidė ir net pyktelėjo ant žmogaus-mikserio, nes pasirodymo metu garso lygis buvo daugiau negu nuosaikus. Kaipgi nesupyksi – juk tai ne koks kamerinis vakarėlis. Japonams nuo seno patinka, kai garsas eina per raumenų ir nervų skaidulas. Ir kaip staiga atlėgo, kai žmogus-mikseris maksimaliai atsuko rankelę! O, kad kas nors dar būtų paleidęs automato seriją! Po įtemptos darbo savaitės Tanakos finalinės konvulsijos priminė dangiškų sferų muziką.
Ar festivalyje buvo galima pajusti naujų e. vėjų dvelksmą? Galima. Drąsiai pasakysime, kad esminė šių metų tautinės mados tendencija – tai fagotas. Jis, pasirodo, labai dera prie elektronikos. Tuo tarpu kita e. tendencija išliko nepakitusi tiek vietiniuose, tiek ir importiniuose pavyzdžiuose. Atleiskit už buitinius palyginimus, bet e. scenoje ir toliau dominavo spragsintys kukurūzai, čirškinami lašinukai, ant įkaitusios geležies tyškantys aliejaus lašeliai. Ir kodėl e. kompozitoriai nepripažįsta kitų garsų? Gili paslaptis. Vienintelis skirtumas – užsieniniai garsai buvo dailiau nutekinti. Nors imk ir pačiupinėk sugrubusiais artojo pirštais – o, tai bent gražiai padirbtas daikčiukas!
Klausantis gerbtinų akademinių muzikų, kartais širdį suspausdavo graudumas, kad jie taip rimtai daro tokius paprastus dalykus. Mano kaimynų kūdikis – ir tas jau geba klijuoti „FL Studio“ kvadratėlius. Deja, e. jaunėliai netoli atsiplėšė nuo vyresnėlių. Pastarieji bent jau vadovaujasi geležine logika ir auksinio vidurio taisykle. O jaunimas, tarkim, ant klavišų vis krauna svarelius, o garso lygis kažkodėl vis silpnėja. Ekrane vyksta riterio kova su dvasiomis, paskui išvystame kaimo gryčią su kilimu ir sintezatoriumi… Iš etinių sumetimų neminėsim nedovanotino gyvų padarų išnaudojimo atvejo. Tik iš estetinių sumetimų pridursim, kad gyvatė yra labai tykus gyvūnas ir neskleidžia garsų, nebent tai būtų barškuolė, o kompiuteriu pridėtus triukšmus būtų atpažinęs net ir mano kaimynų kūdikis.
Beje, dėl organizacinių nesklandumų kiek nukentėjo skandalingai pagarsėjusios Vilniaus tapybos trienalės eksponatai. Prie salės tekdavo mindžikuoti po keliolika minučių, tad klausytojai neretai nugaromis rėmėsi į kūrinius, o aš…
Komentarai