Tai turbūt vienas iš tų filmų, apie kurį rašyti neverta. Tuo labiau skaityti, ypač prieš žiūrint šį kūrinį. Todėl stengiuosi rašyti ne apie filmą, o po filmo.
Filmo autorė – July Miranda. Ji kuria visaip – performansais, rašymu, muzika, kinu. Ji ne tik parašo ir režisuoja „Aš tu ir kiti“, bet ir vaidina jame. Save. Bet tai nereiškia, kad ji arogantiška ir kalba tik apie save. Ji kalba ir apie mane. Ir apie kitus.
Tai nuostabus filmas.
Amelija sakė, kad gera daryti gera, o Miranda – kad gera tiesiog. Amelija pati įkūnijo pasaką, o čia Miranda (tiksliau jos suvaidinta Christine Jesperson) visiškai tikra. Ji nekeičia pasaulio, kaip Amelija, tik priima jį.
Tai filmas apie Ameriką. Aišku, ir apie kitus. Tai nėra kritika fetišistinei ir perversiškai visuomenei, tai nėra apgailestavimas dėl susvetimėjimo, tai nėra rauda laiko stumdymui apverkti. Arba taip, visa tai yra; bet tai yra ir kas antrame postmodernistiniame darbe (aš nerašau, kad tai blogai), o čia yra kažko dar.
Gal dzen-budizmo. Tokiu žodžiu filme tėvelis pateisina savo vaikus, kai jie supykę ir nešneka su juo. Gal ir naivumo – atrodo, kad „Aš ir tu, ir kiti“ nufilmuotas iš naujo kuriant kino taisykles, eksperimentuojant jomis. Tai nuostabu; nes pabandykite suskaičiuoti tris skirtingas scenarijaus schemas žiūrėdami šimtą maistream ‘inių filmų ir jums nepavyks.
Bežiūrint filmą iš pasąmonės į sąmonę brovėsi mintys, turbūt kažkur perskaitytos, apie tai, jog šiuolaikiniame pasaulyje nereikia stengtis būti idealiu, tvarkingu, moraliu menininku, o atvirkščiai – kurti iš savo (ir tavo, ir kitų) neurozių (prisiminiau, tai buvo Mametas; bet ką nors panašaus galėjo parašyti ir Allenas, ir kiti).
Tai saldžiarūgštis padažas. Aš nenorėčiau rašyti, kad tai interpretatyvus filmas, nes interpetacija yra egoistiškais tikslais numylėtas žodis. Filmas, kuris tave, mane ir kitus provokuoja skirtingoms kelionėms – galbūt. Nors man visgi atrodo, kad tiesiog arba tu priimi šį filmą, arba ne (su Amelija buvo kitaip – jį priėmė beveik kiekvienas). Jeigu tu jį priimi – tada taip, tu gali arba verkti, arba juoktis jį žiūrėdamas. Aš verkiau ir šypsojausi, tu kvatosies ir kūkčiosi, jie – išeis iš filmo.
Tai žmogaus grąžinimas į nužmogintą visuomenę. Nes pardavėja sako vaikui, kad po dvidešimt metų viskas bus kompiuterizuota, o vaikui paklausus, ar ir sriuba, atsako, kad taip. O vaikas sako ne, nes tai skystis.
Tai himnas kiekvienam taškeliui internete, nes kiekvieną taškelį internete padėjo žmogus.
RZ
Komentarai