Sunku vertinti AXX‘us. Viena vertus, tai lyg ir puiki galimybė jauniems režisieriams išbandyti save ir įgauti praktinių žinių. Kita vertus, čia kuria ne vien jauni režisieriai; be to, neaišku, kodėl jie viską daro taip banaliai ir nelabai tesistengia garsiau išrėkti kokią sau svarbią mintį ar paieškoti originalesnių išraiškos formų. Apskritai atrodo, kad tie AXX‘ai, šiaip ar taip, nieko nekeičia. Bet staiga prieš premjerą festivalio įkūrėjas Mindaugas Vosylius rėžia, kad per AXX‘us sukurti jau 55 filmai, o festivalio globėjas David Wilkinson (birželį Didžiojoje Britanijoje išleisiantis Emilio Vėlyvio pagaltarantinišką „Zero“) žada nusipirkti platinimo teises to filmo, kuris laimės naujausią AXX etapą.
O naujasis etapas, žinoma, nė vieno tikrai įdomaus filmo neatnešė, bet vis tiek vieni filmai ryškiai geresni už kitus.
Apskritai, matyt, pats blogiausias AXX‘ų filmas – Manto Maldeikio „Laiminga diena“. Filmas pasakoja apie „mamytės sūnelį“, kuris laimi kelionę į Pietų Prancūziją, ten laisva ranka nufilmuoja daug atsitiktinių kadrų ir grįžta namo tapęs „menininku“. Šiaip jau tai gana storžieviška parodija, kuri, be to, dar ir visai nejuokinga ir nežiūroviška. Nelabai suvokiama, kodėl reikia parodijuoti tokį kiną, kuriuo Lietuva tik ir gali pasigirti. Pirmajame AXX‘ų etape Mantas Maldeikis prodiusavo filmą „Ostiją“ – kuris, beje, visai vykęs dėl puikaus operatoriaus Rolando Leonavičiaus darbo.
Geresnis – Ramunės Rakauskaitės „Mimoza“ (gražiai besirimuojantis su festivalio organizatoriaus pravarde – Mindoza). Pagal filmo scenarijų galima būtų sukurti visai įdomų siaubo filmą su erotiniais elementais, arba erotinį filmą su siaubo elementais – kažką panašaus į Kubricko „Plačiai atmerktas akis“. Bet aktorių Ingos Jonaitytės, ir ypač Ryčio Saladžiaus pastangos suvaidinti viską kuo natūraliau ir psichologizuoti kiekvieną judesį yra beviltiškos ir nereikalingos – nei erotikai, nei siaubui atsitikti jos nepadeda. Pirmajame AXX‘ų etape kūrusi kažką nelabai aiškaus, bet tvarkingai sudėto apie „Sūrininką“, šįkart Ramunė Rakauskaitė užkabina daugiau įdomių dalykų, bet jų neišsprendžia.
Ironija, profesionalumas, vaidyba lydi visus Šarūno Mikulskio sukurtus filmus – tiek praeitų metų „Cenzūrą“, tiek šių metų „Mandabalu“ ir „Dėmę“. „Mandabalu“ nuo dviračių šou gelbėjęs Algirdą Dainavičių, „Dėmėje“ Šarūnas Mikulskis gelbėja Dainių Kazlauską. Ir jam visai pavyksta – Dainius Kazlauskas (beveik) įkūnija, sukuria personažą, kas reta lietuvių kine. Būtų visai neblogas žiūroviškas filmas, jeigu ne jo kiek anekdotiška pabaiga, nelabai pateisinama prieš tai vykusio siužeto.
Pirmajame AXX‘ų etape operavęs nepatogiausią „Bausmę“, šįkart Bartas Polonskis režisuoja „Vilniaus pasaką“. Filmas beveik sužavi aktorių Mariaus Lavrynovičiaus, Kristinos Maurusevičiūtės, Tomo Dapšausko vaidyba – ji tikrai puiki, natūrali, gyva – išskyrus, deja, pačias dramatiškiausias scenas. Filmas paliečia daugybę aktualių temų – emigraciją, našlaičių gyvenimą, sunkias darbo sąlygas ir kt. Būtent šis kūrinys ir yra įdomiausias iš šio AXX‘ų etapo, gal ir dėl to, kad jo autoriai kino kalba pakalbėjo labai nuoširdžiai. Kaip ten bebūtų, trūksta kokybės, norisi daugiau profesionalumo. Apskritai žiūrint visus filmus, kyla mintis, kad gal jiems sukurti paprasčiausiai reikėtų daugiau laiko, atidumo ir įsigilinimo.
Komentarai