Jei atvirai, tai aš tik laukiu, kol ateis kas nors iš JŲ, ar kitų, ir įdės bent menkiausią atplaišą pastangų – komunikacijai su „mase“. Nors tai galima pritaikyti ne vien užsihermetizavusiai poezijai, bet ir šiuolaikiniam menui apskritai, – nepaliaujamą pasitikėjimą jos autentiškumu ir nekvestionuojamumu bei „diskusiją“, kas gi toji tikroji poezija, galėtų pertraukti bent vienas spindulys požiūrio, kur ir auditorija (kita nei menotyrininkai, broliai kūrėjai ir suokalbininkai ar šiaip visokios Nadios, kurios vis tiek anksčiau ar vėliau pratransliuos ir savo bandymą į kokį rašyk.lt) ką nors reikštų.
Gytis Norvilas popieriuje – tai neįtikėtinas derinys nenusakomo novatoriškumo ir nenuginčijamo archaiškumo, galbūt-kaiptik-kuris ne kartą laikytas kažkokiu Sigito Gedos sekiojimu ir jo poetikos ataidėjimu. Ką atsakyt į tokius grubius ir schematiškus kaltinimus? „Kad aš nelabai to Gedos ir skaitęs…“?
Dar čia dera dedikacijos bei epigrafai apsiskaitymo (ne)autoritetams su palinkėjimais reklaminiams stendams, o perdėtas nenusibanalinimas ir „įdomus žodingumas“ – su nesąmonėm, nori nenori prievartaujančiom galvoti „kam tai rašoma“, ir „savo balso“ ar stiliaus peraugimu į murmėseną/transinį/meditacinį/žodžiavimąsi, visada be loginės ar lengviau iššifruojamos pabaigos, be „išvadų“ ar moralų. Nusijaučia tik šmaikštumas, arba – šmaikštumas tik nusijaučia. Galiausiai prieiname „eksperimentinę“ ar „grafinę“ poeziją, už kurią turime būti dėkingi, kad išvis praeina rašytojų sąjungos spaustuvės gniaužtus, tačiau ji irgi – kaip uždelsta modernistinė atauga iš 20-ųjų ar 30-ųjų, metanti suokalbišką „high five“ – irgi šių laikų – Beno Januševičiaus praktikoms.
Nežinau, laimei ar nelaimei Gytis yra brandesnis ir vyriškesnis už ką tik mūsų žvilgsniu apmestą Indrę Valantinaitę. Dar galima pasakyti, kiek metų vyresnis, kad labiau akiniuotas ir ūsuotas, bet nors ir kaip gerbčiau tam tikrą rašymo profesionalumą ir meniškumą, manau, jau laikas solidesniam ir ryškesniam proveržiui, kažkokiam unikaliam judesiui, kuriuo lietuviškoji poezija ar rašytinė (ir ypač jaunoji) kultūra atrastų bent epizodinį santykį su jei ne plačiaisiais sluoksniais, tai nors su vadinamąja inteligentija, kurios visi padaliniai tik vis labiau subkultūrėja ir stebisi vieni kitais nuolatinio neigimo būsenoje, išsiskiria taip nieko ir nesupratę.
Komentarai