Šitas renginys padėjo iš urvų išvilkti žmones, jau kelis metus nemačiusius klubo arba tuos, kurie nuo naujo atsidarymo ignoravo “Exitą”, kaip vietą, kurioje šoka arba groja kiti (the others, © Lost). Tačiau, tos dienos, kai žmonės iš vieno Lietuvos galo važiuodavo į kitą dėl vieno vakarėlio, dar toli gražu ne praeity.
Jeff Mills kultinė elektroninės muzikos figūra, kartu su Richie Hawtinu ir krūva kitų atidariusių vartus antrai detroito techno muzikos bangai, 90-tųjų pradžioje. Galybė muzikinių projektų ir viena ilgiausių muzikinių karjerų. Daugelis turbūt yra matę arba girdėję apie jį:
JEFF MILLS: Purpose Maker Mix
Jeff Mills & Montpelier Philharmonic Orchestra – The Bells
Skaitant interviu su juo ar klausant jo kalbų, kartais jis atrodo daugiau garsų mokslininkas, nei Dj. Šnekėdamas Exhibitionist DVD interviu jis teigia, kad muzika tai ne tik garsas, bet ir koncepcija.
Nuo Detroito, Niujorko iki Berlyno, Čikagos ir Tokijaus ir galiausiai iki Kauno, 2007 gegužės 5-tą.
Klubas “Exit” pasitinka draugiškai: jokių eilių ir keletas man in black. Viskas greitai ir mandagiai. Jokio stumdymosi prie durų ir mojavimo bilietais. Viduje didelė erdvė šokių aikštelėje, kuri dar pustuštė, bet galų gale juk tik 12 valandų. Gėrimus gauti šitam klube yra taip pat paprasta, kaip ir į jį įeiti, šviesos valdomos puikiai, garsas geras. Barmenai juokingai mėto stiklines, o barmenės didelėmis iškirptėmis. Kaip reta: nėra kuo skųstis.
Grojant Karaliui būrys šokių aikštelėje virsta į džiūgaujančią minią. Truputį po pusės dviejų, šviesos nudusinamos, o salė užpilama mėlyna šviesa. Nuo jos beveik pilna šokių aikštelė tarsi persikelia į kitą erdvę, kur dirigentas – Jeff Mills. Ir jis groja plokštelėmis! Pradėjus skambėti antram gabalui Ame – Rej, gėdingai nusiviliu, kad šitas setas ir vėl bus vienas tų, kuriuos taip dažnai tenka girdėti ir taip paprasta įvardinti: naujausia ir kokybiškiausia muzika. Apipinti muzikinės tėkmės keli hitai pasikartojantys skirtingų didžėjų setuose, per metus pakeičiami kitais hitais, o per sekančius metus dar kitais. Naujausia muzika, be abejo, puiku. Tiesiog, kartais setams trūksta gylio, išskirtinumo.
Per ateinančias dvi su puse valandos tenka gėdytis tokių savo minčių, nes Jeff Mills keliauja nuo 80-tųjų pabaigos iki dabar, kelionėje pagrodamas bent trečdalį savo paties kūrinių. Suskambėjus “Bells” dar nešokantys puola į aikštelę, o aikštelė riaumoja, turbūt dėl to, kad būti negirdėjus šito kūrinio yra beveik neįmanoma. Privalau pripažinti, kad jis sugeba valdyti auditorijos nuotaikas chirurgiškai tiksliai. Antrą valandą prasidėjus antram pakilimui puolu į aikštelę, nuotaikos neužgožia net keli arkliai išsprūdę iš po pulto. Apie 3-ią valandą Jeff Mills paleidžia šokančius žmones, tačiau žmonės nenori jo paleisti ir dalis jų kryptingai juda link jo tiesdami rankas viršun.
Šviesų spalvoms ir vėl pasikeitus nuotaiką perėmė Daimonas ir Pagalvė, o aš dėliodama įspūdžius į stalčius galvoje išėjau namo. Juk tai buvo vienas geriausių klubinių vakarų per kelis paskutinius mėnesius.
Komentarai