Nuogas ir žalias JOANA & THE WOLF rokas sužavėjo ne vieną – Joana Glaza kartu su gitaristu Ali, bosininke Katie ir būgnininku Louis jau išleido debiutinę plokštelę „Purple Nights“ Regal singlų klube, įrašė specialią sesiją „XFM“, grojo „Bestival“ ir „Great Escape “. Kiekvienam kuris išmano Britanijos šou verslą tai pasiekimai, daug kartų viršijantys šeštą ar nioliktą vietą „Niaurovizijoje“.
O dar jei gerai įsiklausysite į tas keliasdešimt tylos sekundžių KASABIAN epiniame single „Empire“, ten irgi išgirsite vilnietės balsą. Kol nereikia bendrauti per spaudos atstovą ir galima per MySpace, skubame padaryti interviu…
Labas… Papasakok ką veikei Lietuvoje, iki pakliuvai į Jungtinę Karalystę?
Studijavau VU, dainavau keliose bliuzo grupėse… O po to su savo talentingais broliukais rašiau elektroninę muziką… ir rezgiau planus, kaip man pasprukti į Didįjį Pasaulį.
Ar dar prisimeni kokias vietos grupes, kurios paliko tau gerus prisiminimus? Ką apie jas galvoji šiandien? O gal teko sutikti lietuvių, ar rusų muzikantų Londone?
Atsimenu SAULĖS KLIOŠĄ, nes prieš tai man teko groti su jų gitaristu Mindaugu grupėje DROPS… ar kaip mes ten vadinomės. Lietuvių muzikantų Londone dar nemačiau. Bet va vienas rusaitis buvo atėjęs į perklausą, kai ieškojau būgnininko. Deja, būgnais grojo šiaip sau.
Papasakok, kas tas yra THE WOLF ir šiaip kokie muzikantai supa tave?
THE WOLF nėra kažkas atskiro nuo manęs. Beveik prieš du metus surinkau grup3 ir pavadinau ją JOANA AND THE WOLF.
Visi mano muzikantai yra anglai. Kai rinkau grupę, stengiausi būti atvira visiems – dėjau skelbimus į muzikinius laikraštukus, interneto puslapius… Į perklausas buvo atėję ir broliu lenkų, italų, graikų ir taip toliau…
Bet tiesiog taip išėjo, kad mano muzikantais tapo anglai. Rinkdamasi labiausiai atsižvelgiau į muzikantų grojimo kokybę ir mano dainų esmės pajutimą. Prisipažinsiu, kad rezultatu buvau labai patenkinta. Man net kažin kaip saugiau, kai likusieji muzikantai vietiniai… nes nežinau, ar į mus kas nors rimtai žiūrėtų, jei būtume kokia nors “Europos Sąjungos rinktinė” [juokiasi].
Kas tai yra Regal Records ir kas dar tavimi rūpinasi? Kiek reikia išmanyti šou verslą, kad „prasimušti“ Britanijoje? Ar užtenka tik talento?
Regal yra leidybinė firma, kuri išleido mūsų singlą. Tai – Parlophone padalinys, o Parlophone savo ruožtu priklauso didžiulei EMI. Taigi Regal save laiko indie, neprikausoma, bet jos nepriklausomybė yra labiau sąlyginė… kai tupi didžiulės korporacijos kišenėje.
Dar turiu agentą, kuris yra atsakingas už koncertų organizavimą. Svarbiausias yra menedžeris, tik aš su savu menedžeriu prieš kelias savaites išsiskyriau. Menedžeris yra dešinioji grupės ranka, tiltas tarp mūsų ir visos muzikinės industrijos. Jis yra arčiausiai grupės… ir jei dingsta supratimas ar pasitikėjimas – tai tas pats jei pasitikėjimas dingtų tarp grupės narių. Taigi dabar jo darbą atlieka mano muzikinis teisininkas, kuris nesant menedžeriui gali mums atstovaut.
O kad prasimuštum Britanijoj visų pirma reik išmokt vaikščioti ant blakstienų [juokiasi]…
Aišku, reikia išmanyti visa muzikinės industrijos mechanizmą. Man tam prireikė dviejų metų. Po to reikia žinoti anglų bendravimo gudrybes – kad galėtum skaityti “tarp eilučių”, nes tai yra biznis ir ypac pradžioje esi pats sau menedžeris ir pats sau agentas. Vien talento neužteks. “INDY Awards” [kur Joana gros gegužės 15 dieną – red past.] dalyvavo 43 tūkstančiai Anglijos grupių!!!
Manau svarbiausia turėti viziją, žinoti, ko nori… tada būti be galo užsispyrusiam jos siekiant. “Tavo charakteris – tai ir yra tavo likimas”, taip sakė nuostabioji Maja Pliseckaja [juokiasi].
Save pristatote kaip pop/punk grupę. Negi negąsdina etikėtė, kurios dauguma roko grupių vengia, bijodami tapatinimo su komerciniais, paauglių auditorijai skirtais projektais?
Na, mes nuo pat pradžių niekaip savęs nevadinom, nes mūsų muzika Anglijos kontekste yra šiokia tokia mabra kadabra. Kažkas ne visai eilinio. Tad man buvo įdomu, kaip patys žmonės apibūdins ją.
Kažkas spaudoje išgirdo mūsų singlą ir priskyrė mus prie pop/punk. Kai važiavome į [2006 vasaros] festivalius, mums davė rock’n’roll sceną. O dabar [INDY awards] buvom nominuoti kaip Best New wave / Progressive act .
Žodžiu… priskiria visi prie ko netingi. Ir aš manau, kad taip dar geriau nes visose sluoksniuose tampam savi. O bijoti etiketės pop/punk tikrai neverta. Mums iki komercijos labai toli… O pavadinti mus roko grupe manau butu dar didesnė klaida, nes vienintelis bendras dalykas – elektrinė gitara ir būgnai.
Bet dainos, jų pobūdis netelpa į rock kategoriją, kokią ją įsivaizduoja Vakaruose. Lietuvoje galėčiau pasakyti, kad turiu roko grupę, o čia labai suklaidinčiau žmones.
Kai kurios dainos skamba šamaniškai, pati save esi pavadinusi ragana. Galbūt kuriuo nors gyvenimo etapu teko susidurti su wicca? Kokiai religijai save priskirtum dabar?
Cha… šamaniškai… labai patinka man toks apibudinimas. Nes anglai kartais išsireiškia taip teatrališkai… ir tuomet aš juos pasmaugt noriu. [juokiasi].
Ne, nesieju savęs, o ypač savo kūrybos su jokia religija. Aš esu tiesiog poetė, gyvenanti simbolių pasaulyje, iš kurio semiuosi įkvėpimo. Šiuo laikotarpiu tą gelmę tai geriausiai nusako vilkas, ragana ir taip toliau… Vilkas man yra nepriklausomybė, laukiniškumas, vienatvė. O mano ragana – tai nepriklausoma moteris (galėtų būti ir vyras), kuri turi didžiulę intuiciją… ji iracionali,turi stebuklingą ryšį su savo vidum ir pasauliu. Dažnai raganų bijoma,nes jos gyvena pagal savo širdies taisykles ir joms nusispjaut į visuomenes nuomone. Žmonės persekioja tokias asmenybes.
Turiu daina „Witch Hunt“… Ji prasideda kaip graži baladė apie gražią moterį, kuri kažin kur ir kažin kodėl naktimis perplaukdavo ežerą.. O gale daina sprogsta, ir aš rėkiu: „Sudeginkit ją! Ji ragana! Ji kalė! Sudeginkit ją!”…
Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų bent karta gyvenime yra patyręs ta sudeginimą, kai visuomene mus arba mūsų idėjas, ar gyvenimo būdą atmeta, pasmerkia.
Papasakok ar klausai Björk, o gal tai SUGARCUBES?
Björk jau seniai neklausau… Šiuo metu neturiu nei vienos jos plokštelės. Visas išdovanojau. Buvo laikotarpis kai man jos reikėjo, tarsi kokio dvasinio mokytojo [juokiasi]. Atsimenu tarsi šiandien – kaip pirma kartą pirmame kurse kažkas man padovanojo jos kasetę… Staiga supratau, kad aš nė velnio nemoku dainuoti,esu tik eilinė mergaitė eiliniu gražiu balseliu. O visi kiti atlikėjai pasirodė tokie blankūs ir vienodi, palyginti su ja.
Björk paskatino mane ieškot savo balso. O po to, kai užaugam, žinia, mes paliekam savo mokytojus…. Kai atvažiavau į Londoną, patyriau tokį šoką, kad mano balsas pasikeitė pats savaime gan radikaliai. Ir aš pajutau, kad galiu išreikšt juo kiekvieną subtiliausią emociją. Tada supratau, kad man jau mokytojų nebereikia.
O SUGARCUBES man niekad nepatiko, net sakyčiau purtė jų besiklausant. Kažko aš ten negaliu suvirškint.
Ir papasakok, ar tikrai klausai Kate Bush… „Hounds of Love“ ar „Aerial“?
Na va, o dabar Kate Bush… Mane visada įkvėpė stiprios asmenybės… išimtys iš taisyklių. Kate Bush buvo labai užsispyrusi ir savarankiška. Berods, jau nuo antro savo albumo ėmė viską daryt pati – rašyt dainas, [kurti] aranžuotes, galiausiai net prodiusuoti….
Jos albumai „Never for Ever“, „The Dreaming“ buvo gryna antikomercija… Pabandyk išleisti tokius darbus, kai tavimi rūpinasi jos didenybė EMI. Jos nuostabus albumas „Hounds of Love“ gimė tada, kai nuo jos nusisuko visa industrija, ir tas pats EMI smerkė jos eksperimentavimus, ir jau ja nebesidomėjo.
O tada… BUM ir še jums – legendinis albumas Ir atsikniskit nuo manęs!!! Bet matyt visgi jai nebuvo lengva, turbūt gerokai užkniso visi, jei darė tokią ilgą pertrauką muzikoje [po 1985-ųjų „Hounds Of Love“ Kate išleido tik tris albumus, iš kurių paskutinį – 2005-aisiais – red. past.]…
Ir gal net per ilgą, nes prarado ryšį su dabartiniu laiku. Paskutinis albumas „Aerial“ man – kažin koks senamadiškas. Ir gaila… Juk ją užkniso ne dainas rašyt,o visą tą muzikinio biznio brudą valgyt… o jo ten tikrai pilna. Dėl to ir sakau – svarbiausia čia turbūt – charakteris, nes „talentai“ čia prarijami kaip saldainiukai.
O tai su kuo maloniausia būti lyginamai – Björk? PJ Harvey? Kate Bush? Ar Iggy Popu?
Šiaip tai nėra skirtumo,visi palyginimai įgrista. Gražu man žiūrėti, kaip kartais žmonės laužo galvą, kaip čia apibūdinti mano muziką. Pop ar punk ar rock terminų neužtenka. Todėl griebiasi vardų. Aš jų vietoj daryčiau lygiai tą patį.
O šiaip man dažniausiai priskiriama „šventa trejybė“ – PJ Harvey, Björk ir Kate Bush, visos trys iškart. O aš dažnai visiems sakau: Ai, jos visos jau pensininkės… su auksiniais medaliais – o dabar ateina mano laikas! [juokiasi]
Papasakok dar kartą kaip pavyko patekti į KASABIAN įrašą [albumo „Empire“ titulinę dainą]…
Tuo metu, kai nusprendėm kad Jimas Abbiss prodiusuos musu singla, jis kaip tik dirbo su KASABIAN. Tai jis ir pakviete juos ateiti į mūsų koncertą. KASABIAN vyrukai išgirdo, perkrikštijo mane „moterišku Iggy Pop“ ir iš karto paprašė sudainuoti jų naujojo albumo singlo įraše. Aš dar “laužiausi“ – nenorėjau dainuot svetimų dainų, tai gavau “moralų dozę” nuo savo menedžerio… Ir galiausiai sutikau – su sąlyga, jei dainuosiu, ką norėsiu, o ne ką man pasakys.
Na, ir vieną ir taip jau stresų kupiną dieną (kai dar ir sirgau), mane dvyliktą valandą nakties nuvežė i studiją ir sako: „Padainuok, tarsi paukštelis“. Pirmiausia paleido jų gabalą „Empire“ – man jis iš karto patiko. Pasakė: „Va čia yra 40 sekundžių, kurias gerai būtų užpildyti tavo balsu“. Ir tuomet norėjo man kaip pavyzdį paleist kažkieno kito dainą.
Pas mane – ačiū Dievui – suveikė intuicijos signalizacija ir aš sušukau – „Ne! Ne! Ne!“.Visi apstulbo. Ramiai paaiškinau, kad tegul gal nerodo man jokiu pavyzdžių – aš pirma padainuosiu pati, kaip man šaus į galvą – geriausios idėjos ateina impulsyviai. O tada jie galės pagroti savo dainas.
Ir kai padainavau, niekas jau nebenorėjo groti tu pavyzdžių. Vėliau iš kažko susižinojau kad tai buvo koks tai PINK FLOYD gabalas… kuris visai mane suklaidintų.
Kokias nerealiausias asmenybes pavyko sutikti, pabendrauti?
Na, man turbūt tai buvo Jim Abbiss… [PLACEBO, SUEDE, LAMB, UNKLE, GOLDFRAPP, ARCTIC MONKEYS, KASABIAN ir t.t. prodiuseris] Jis kaip prodiuseris buvo nuostabus, suteikė man labai daug laisvės, o tuo pat mokėjo nukreipt mane, jei pamesdavau savo pačios idėją. Gražiausias momentas buvo, kai jis įrašo metu taip nuoširdžiai manęs paklausė: „Kaip tu tai darai? Ar mes galim pažiūrėti, kaip tu tai darai?“ Nes aš dainavau kitam kambaryje, atskirtu labai mažu langeliu. Ir tada visi esantieji studijoj pritūpė prie to langelio žiūrėti, kaip gimsta tie garsai.
Sergé iš KASABIAN? Lakstė su kojinėm po studiją beveik ant pirštų galiukų iš tos laimės… kaip koks raganius visas susivėlęs. Kardinaliai kitoks, negu jis būna viešumoje. Čia jis buvo savo burtų laboratorijoje ir degė visai kita ugnimi.Čia nereikia statyti apykaklės ir vaidinti [kad esi] cool.
Kiek porų kojinių suplyšo?
[juokiasi] Geriau paklausk, kiek mėlynių ant kojų turėjau ir kiek kartu net iki krauju nusimušdavau kelius koncertų metu? …turbūt tiek, kiek koncertų buvo.
Ar turi muzikinių guilty pleasures? Albumų, kuriuos pamatę aplinkiniai ima sarkastiškai šypsotis?
Kartais man atrodo, kad visa mano muzikinė spinta prikišta vien guilty pleasures [šypsosi].
Tai dar kartą – tavo pastarojo meto Top 5, kuris nepraslydo pro ausis
Jeigu atvirai, tai neturiu tokio daikto, kaip „dabartinis Top 5“. Visada atsargiai priimu naujoves, stengiuosi išlaikyti švarią galvą – neperkrauti jos begale dainų. Tai svarbu, kai rašai muziką…
Pasidomiu, kiek būtina… ir tiek. Tiesa… mane visai užvežė GOGOL BORDELLO.
Ar yra šansų, kad kada nors grįši prie elektronikos?
Aišku, kad yra. Aš nieko neplanuoju. Į Londoną atvažiavau su pilnu elektronikos CDR kišenėje. Bet pamačiusi, kas čia vyksta – užsimaniau kažko gyvo, laukinio… ir subūriau šią grupę.
O kas bus po to… tai yra už mano matymo ribų. Bus kažkas nuostabaus!
Ačiū!
Fotografijos iš grupės archyvo: Tom Foster
Komentarai