Kai du trečdalius gyvenimo praleidi DJ scenoje, paprastai jau būni miręs arba tampi Viskuo. Tai yra gyvenimas, vertas filmo scenarijaus. Nors DJ greičiausiai daug mieliau imtųsi kurti garso takelį – gimtajam Miunchenui…
Kai du trečdalius gyvenimo praleidi DJ scenoje, paprastai jau būni miręs arba tampi Viskuo. Groji legendiniame Tokijo festivalyje „Wire“ bei Goethe institute, reprezentuojančiame Vokietijos kultūrą, po to skrendi į Braziliją, kur praleidi du mėnesius, lankydamas karnavalus ir mados šou, galiausiai grįžti namo, tiesiai į pasaulio futbolo čempionatą.
Tiesa, pats DJ Hell daug mieliau imtųsi kurti garso takelį. Galbūt tik apsiribotų jis vienu miestu, o ne visu pasauliu. „Munich Machine“, „NY Muscle“ – šiuose Hello albumų pavadinimuose turbūt geriausiai atsispindi jo paties meilė miesto kultūrai. Miunchenas, Niujorkas, vėl Miunchenas ir galiausiai Berlynas – trūksta tik Londono, ir būtum ties išprotėjimo riba. Bet į beprotį Hellas visai nepanašus – jis per daug rafinuotas, bet kartu ir pakankamai paprastas. Kai kas jį vadina „kokaino prodiuseriu“ ar lipdo „electroclash krikštatėvio“ etiketę, o jis tik purto galvą ir sako: „Visa ta yra niekai. Svarbiausia – tikėti Gigolo.“
http://www.youtube.com/watch?v=PjUiWtAFIGw
Kam nežinomas Gigolo records vardas, tam ir electro turėtų būti visai svetimas. Apskritai, visas Hello pasaulio suvokimas remiasi į „Gigolo“ vardą. Tai ne tik leiblas ar kompiliacijos pavadinimas, tai gyvenimo būdas. 1997-aisiais įkurtas „International Deejay Gigolos Records“ savo statusą įgavo tikrai ne dėl ilgo pavadinimo, o dėl vardų, kurie jam atstovavo. Tiga, FISCHERSPOONER, Miss Kitten ir kiti – visi jie yra ne tik electroclash laikmečio, bet ir Gigolos Records pagimdyti vaikai. Paradoksalu, tačiau pats Hellas ilgai neigė du dalykus, susijusius su savo įrašų kompanija.
Pirma, jis ilgai nepripažino electroclash termino, sakydamas, kad tai tik spaudos pramanai: „Žurnalistai visus tuos, kurie ant bangos iškilo 2000-2003-aisiais, vadina electroclash. Tai neteisinga. PEACHES ar CHICKS ON SPEED, jie visada buvo tokie patys, bet niekas niekada jų nevadino electroclash iki dabar. Tai ganėtinai juokinga, nes visi „Gigolo records“ sieja su electroclash ir sako, kad mūsų laikas jau praėjo kartu su jo banga. Muzika kalba pati už save ir mums nereikia jokių skirstymų į kategorijas.“
http://www.youtube.com/watch?v=oBqx1_qOBfI
Iš kitos pusės, jis pritarė, kad laikas klubinei revoliucijai jau buvo pribrendęs, nes šokių muzikos kultūra, atėjusi iš Didžiosios Britanijos pirmaisiais naujo amžiaus metais, prarado jausmingumą, o emocijos užleido vietą komercijai: „Na, tarkim, kad ir „Ministry of Sound“ – pardavinėti markškinėlius ar kompiliacijas iš praėjusių metų vasaros hitų – tai juk tik verslas, o paprasti žmonės pavargsta nuo to. Kodėl turėčiau eiti į klubą ir klausytis tokio paties house, kurį visi grojo ir pernai, ir užpernai?“
Lygiai taip pat Hell kratosi ir muzikantų, esančių Gigolo gretose, prievaizdo vaidmens: „Aš nesu kažkoks bosas, kuris kontroliuoja savo darbuotojus. Galiu tik patarti, bet niekada neaiškinu, kokią suknelę rengtis ar kokį makiažą naudoti. Tiesiog esu šitame versle jau seniai ir tikrai žinau, ko reikia jauniems talentams, norintiems kažko pasiekti“.
http://www.youtube.com/watch?v=7-F7yiTKusg
Nesunku suprasti, ką Helmutas turi galvoje – laikai nebe tie, kai šokių muzikoje užtektų vos vieno kūrinio, norint sudrebinti nusistovėjusias normas. Beje, taip iškilo pats DJ Hell – 92-aisiais išleistas „My Definition of House“ susprogdino visą Vokietiją ir iškėlė niekam nežinomą prodiuserį iš Miuncheno į aukštumas. Tik jis laiku suprato, kad nuoseklus judėjimas į priekį yra visa ko pagrindas.
Ir todėl aš net neabejoju, kad visas jo įvaizdis, jis negimė „iš niekur“, o buvo preciziškai suplanuotas. Tai juk būdinga vokiečiams. Ir tai tik dar labiau žavi. Kaip ir sugebėjimas išlikti kukliam ir atsiriboti nuo DJ kulto: „Tikriausiai esu senamadiškas „grojikas“. Man didžėjavimas – sunkus darbas. Nelabai turiu laiko žvalgytis ar kažkaip ypatingai kreipti dėmesį į atskirus žmones. Svarbu yra minia, o ne pavieniai šokėjai, kad ir kokie jie gražūs būtų“.
Visa ši sistema leido DJ Hell pasiekti tokį lygį, kai gali pasakyti P Diddy, susižavėjusiam tavo naujomis, dar neišleisto albumo dainomis „Sorry, žmogau, nei vienas iš šių gabalų neparduodamas. Jei nori, galim bendradarbiauti, bet dabar pasiūlyti nieko negaliu.“ DJ Hell iš tikrųjų yra autoritetas ir visai nesvarbu, kad gražiausi electro metai jau praeityje, nes jis – vienas tų, kurių nevaržo mados – juk geras vibe daug svarbiau už trumpalaikį hype.
Komentarai