Labai simbolišku metu išleistame Kurto Vonneguto paskutiniųjų metų esė rinkinyje „Žmogus be tėvynės“ (manau, pats laikas jį paskaityti) Vonnegutas pasakoja tokią istoriją: „Prieš daug metų dalyvavau kuriant humoristinį televizijos serialą. Mes stengėmės laikytis pagrindinio principo: kiekvienoje serijoje turėjo būti paminėta mirtis. Šis elementas turėjo padaryti juoką turiningesnį, bet tuo pat metu žiūrovai turėjo nesuprasti, kaip mes verčiame juos kvatoti.“
Tame pačiame – galbūt ne be priežasties pirmajame – rinkinio esė („Vaikystėje buvau jauniausias“) Vonnegutas prisipažįsta, kad juokeliai kone mokslinio (!) susidomėjimo aistra jam tapę jau gilioje jaunystėje: „Visą jaunystę klausydavausi komedijų kas vakarą mažiausiai po valandą ir labai susidomėjau, kas yra juokeliai ir kodėl žmonės pralinksmėja juos išgirdę“.
Juokeliais (pilnais mažų juokelių) drąsiai galime laikyti ir Vonneguto knygas. Nepaisant to, kad garbusis autorius niekada neišdavė televizijos serialo principo – kiekvienoje serijoje paminėti mirtį: Drezdeno bombardavimas („Skerdykla Nr.5”), pirmoji atominė bomba „ant“ Hirosimos („Katės lopšys“), karas Irake („Žmogus be tėvynės“), t.t.
Tie Vonneguto juokeliai – „kodėl žmonės pralinksmėja juos išgirdę?“ – daugumai mūsų (kaip kažkada Vonnegutui), nujaučiu, kelia smalsumą. Bent mane pirmiausiai domina mažieji Vonneguto juokeliai – juokeliai kaip mikro-teksto konstravimo principas. Įsivaizduoju puikią kūrybinio rašymo užduotį: šiandien, vaikai, pabandykime parašyti kaip Vonnegutas.
Rašo atominės bombos autoriaus daktaro Felikso Hionikerio sūnus:
Atleiskite, kad taip ilgai neatsakiau į Jūsų laišką. Susidaro įspūdis, jog knyga, kurią rašote, labai įdomi. Aš buvau toks mažas, kai numetė bombą, kad nemanau galėsiąs daug kuo padėti. Jums reikėtų kreiptis į mano brolį ir seserį, kurie abu už mane vyresni. Mano sesuo, ponia Harison Koners, gyvena Indianapolio mieste (Indianos valstija), t.t.
< ...>
Gerokai patinginiaudamas rašiau savo knygą apie dieną, kai buvo numesta bomba.
< ...>
– Taip. Tas reginys buvo už juodos aksominės užuolaidos, tad turėjai ją atitraukti, norėdamas pamatyti. O ant užuolaidos buvo prisegtas raštelis, kad vaikams žiūrėti nepatartina.
– Bet vaikai vis tiek žiūrėjo, – tarė Krosbis. – Rūsyje buvo vaikų ir jie visi žiūrėjo.
– Toks įspėjimas vaikus masina it medus, – pasakė Heizelė.
– O kaip vaikai reagavo, išvydę tą žmogų ant kablio? – pasiteiravau.
– Visai taip pat, kaip suaugusieji, – atsakė Heizelė. – Pasižiūrėdavo ir, nieko nesakę, nueidavo prie kito eksponato.
– O koks buvo kitas eksponatas?
– Geležinė kėdė, kurioje žmogų iškepa gyvą, – atsakė Krosbis. – Už tai, kad nužudė sūnų.
– Bet kai jį iškepė, – saldžiu balsu pasakojo savo prisiminimus Heizelė, – išaiškėjo, kad vis dėl to žudikas ne jis.
(Skyriaus pabaiga.)
< ...>
– Ji sudaužė man širdį. Tai man nelabai patiko. Bet tai kaina, kurią aš turėjau sumokėti. Šiame pasaulyje gauni tik tai, už ką sumoki.
Jis pasiūlė galantišką tostą.
– Už mylimąsias ir žmonas! – sušuko jis.
(Taip „Katės lopšyje“ kalbėjo liliputas Niutas, atominės bombos kūrėjo daktaro Felikso Hionikerio sūnus.)
< ...>
Kas tai? Kažkas čia man baisiai juokinga. Vonnegutas cituoja gyvenimą? Niekuo neišskirtinius, eilinius, mielus Žemės gyventojus? Ima ištisus sakinius, nugirstus gatvėje ar kitose kasdienėse situacijose? Gal tai ir būtų pati gudriausia juokelių formulė? Sakote, šiek tiek infantilizuoja? Tiek to, čia ir dabar atsakyti nebūtina.
Gudrusis atidus stebėtojas Vonnegutas… Net save nuolat stebintis „iš šono“, su autoironija: „Negalima būdavo manęs trukdyti. Kūriau savo garsiąją knygą apie Drezdeną“.
Minėtame esė „Vaikystėje buvau jauniausias“ Vonnegutas rašo: „Vaikystėje buvau jauniausias šeimos narys, o kiekvienoje šeimoje mažiausias vaikas visuomet yra juokdarys, nes įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį jis tegali suskeldamas kokį juokelį. Mano sesuo buvo penkeriais metais vyresnė už mane, brolis – devyneriais, o abu tėvai mėgo paplepėti. Taigi kai buvau mažas, prie vakarienės stalo visiems atrodžiau labai nuobodus. Jie nenorėdavo klausytis kvailų vaikiškų naujienų iš mano bendraamžių gyvenimo. Jie norėdavo kalbėtis apie labai svarbius dalykus, nutikusius mokykloje, o gal koledže ar darbe. Taigi įsiterpti į pašnekesį aš tegalėjau pasakydamas ką nors juokinga. Manau, iš pradžių padariau tai atsitiktinai – tiesiog netyčia man pavyko kažkoks žodžių žaismas ar kas panašaus, ir pašnekesys nutrūko. Taip aš ir sužinojau, kad juokelis – tai būdas įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį“.
Kurgi čia, žmogau, po to susireikšminsi… Gal nieko keisto, kad Vonnegutas, „Skerdykloje Nr.5” ėmęsis temos, su kuria jį siejo tiesioginė asmeninė patirtis (ir, ne paslaptis, jį jaudinusi patirtis), – Drezdeno subombardavimo, – pirmąją knygos dalį paskiria autoironijos nestingančiam aprašymui, kaip jis rašė „svarbiausią savo darbą – knygą apie Drezdeną“. Likusioje knygos dalyje svarbiausiąjį jos veikėją Bilį Piligrimą Vonnegutas „įsuka“ į fantastiškas ir juokingas keliones po laiką, labai savotišką planetą Tralfamadoriją, t.t. Viena iš Bilio Piligrimo stotelių – bombarduojamas Drezdenas.
Panašiai situacija klostosi ir „Katės lopšyje“. Čia pirmasis knygos asmuo („Vadinkite mane Jona“) – kartais „gerokai patinginiaudamas“ – rašo knygą apie dieną, kai buvo numesta atominė bomba Hirosimoje. Netikėti siužeto vingiai nubloškia rašytoją į nedidelę Karibų jūros salą – labai savotiško likimo San Lorenso Respubliką, – kurioje tęsiasi rašytojo pažintis su atominės bombos kūrėjo palikuonimis. Be to, šioje saloje galiausiai nutinka ne mažesnė katastrofa nei Hirosimos…
Apie juoką kaip strategiją (teksto ar tiesiog išgyvenimo) knygoje „Žmogus be tevynės“ rašo pats Vonnegutas: „Humoras yra beveik fiziologinis atsakas į baimę“; „Net paprasčiausi juokeliai pagrįsti baimės kruopele“; „Juoktis galima iš bet ko. Manau, Aušvico belaisviai taip pat labai šiurpiai juokaudavo“ (taip, lietuviai tą jau žino); „< ...> negaliu sugalvoti jokios temos, kurios vengčiau ar iš kurios negalėčiau išpešti ką nors juokinga. Didžiosios katastrofos, kaip įrodė Volteras, yra baisiai juokingos. Žemės drebėjimas Lisabonoje 1755 metais, žinoma, kelia juoką“.
Ir tašką čia tepadeda pats Vonnegutas:
„Kai mus bombardavo Drezdene ir mes sėdėjome slėptuvės rūsyje užsidėję rankas ant viršugalvio – jei kartais užgriūtų lubos – vienas kareivis pasakė lyg kokia hercogienė savo rūmuose šaltą, lietingą naktį: „Įdomu, ką šiąnakt veikia skurdžiai?“ Niekas nenusijuokė, bet mes vis tiek džiaugėmės, kad jis ištarė tuos žodžius. Mes bent jau gyvi! Jis tai įrodė“.
Komentarai