JIS – vienas žurnalo „Pravda“ įkūrėjų, Oskaro Koršunovo teatro konsultantas, teatro festivalio „Sirenos“ atstovas spaudai, VU Filosofijos fakulteto doktorantas ir dėstytojas, Lietuvos televizijos bendradarbis, vertėjas ir ir ir! Devyni amatai – dešimtas badas? Ne, dešimtas bad… tpfu, darbas – knyga.
Ir nemeluosiu, manęs nė kiek nesudomino pavadinimas, tarsi rašantis nuosprendį knygos kokybei, anei pieniškos spalvos viršelis neturėtų stebinti, nes šiais laikais išorė pretenzinga, nori išsiskirti ir net pradėti veikti kaip nepriklausomas organizmas. Tiesiog šios knygos autorių matau beveik kiekvieną penktadienį, gana rimtu veidu kalbinantį režisierius, aktorius prieš spektaklį, užduodantį protingus klausimus, taip kad daug įdomiau pažiūrėti, apie ką toks žmogus rašo.
Rašo apie blogį. Bū! Vienas interneto kavinės darbuotojas Teodoras (dėmesys į vardą) nekenčia viso pasaulio, vaizduojasi esantis panašus į Marilyn Manson, yra apsėstas blogio esencijos ir paragintas darbovietėje sutiktos klientės, sudalyvauja realybės šou, jame faktiškai nedalyvaudamas. Pasakojant siužetą svarbu paminėt, kad viskas nerimta, numoderninta ir situaciją valdo bei skaitytojo dėmesį nuo teksto atitraukia žaidimas – iliustracijos pagal tekstą (nuo vaikščiojančių varpų iki karvės su ausinėmis), lakia fantazija pasižymintys veikėjai, realiai nerealios situacijos, kurių realumo ir absurdo riba lygi oro tankiui į kubinį centimetrą. Bet dėkui Dievui arba autoriui, kad šitas Teodoro beveik fluxus gyvenimo happeningų užrašymas nėra tik dar viena pretenzingo jauno postmodernisto dar vienas pretenzingas naujas postmoderno gabalas – galima surankioti iš nuotrupų gana neblogą Dostojevskio Karamazovų interpretaciją, galima rasti perlinių minčių, spalvingų-spalvotų veikėjų. O mane tai labiausiai papirko romano pabaigoje paminėti SIGUR RÓS ir jų hopelandishki dainų tekstai.
Drįstu spėti, kad visi K. Saboliaus amatai rašant jam šiek tiek padeda. Žinodama, kad jis – OK teatro konsultantas ir dar „Sirenų“ atstovas spaudai, pastebiu, kokie išbaigti ir įdomūs romano charakteriai. Teodorą, berods, jau pristačiau, jo gliukų galėsit prisiskaityti. Kita persona – Papa Orechovas. Mafijozas rusas, sava rusišku akcentu pryminantis vėną Lituvos palitciką, be perstojo interpretuojantis Dostojevskį ir dėstantis Teodorui krikščioniškas tiesas. Keturi su puse realybės šou dalyviai – gėjus (kaip be gėjaus?), vegetarė, palikta draugo advokato, tylenė, teleskopo dydžio akiniais, nepilnametė su botagu ir elektrostatinis DeeJay, visokio plauko, papurkšto laku, prodiuseriai ir kt. Bet kertinė ašis, du trečdalius romano humoro ir savitumo turintis objektas – prancūzė Marie, sutraukusi visą moteriško nepadorumo ir français kalbos elegantiško skambesio charizmą (ir chamizmą). Teodorui „Marie yra nepraustaburniškumo lyrikė ir gatvės kalbos filologė“, „ji puikiai išmanė, kaip viską, kas šlykštu, išmainyti į tai, kas lyriška ir gilu“. O Marie sako: „Arhbia tiu užsičiaupi siavo kakarhinę, arhbia tuoj į ją sukišiu Vingių Jono autą“, „Nešiauk taip, nes tiuoj siugrhiūsiu paniaudotą tamponią į marmiūzę“. Muahaha. Iš tikrųjų, jeigu visi taip keiktųsi, mes galėtumėm sukurti kokią postmoderno šaką keiksmažodizmas ar šiaip. Geriems keiksmažodžiams irgi reikia išmonės, o kai juos išspjauna charmant prancūzė, belieka nebelieka nieko. Žibanti.
Dabar kitas K. Saboliaus amatas Filosofijos fakultete jam leido suprasti, kad postmoderno vapaliojimai turi turėt kokią nors mintį. Ji apipavidalinta laikinumo fantomais – interneto kavinėmis, paauglių dievukais, realybės šou, gėjų mados šou ir t.t., todėl leidžiasi mintis, kad apie XX-ą amžių nieko doro neįmanoma parašyti, nes viskas yra laikina, vienadieniška, o šitas romanas dabar įamžins mūsų laikinųjų reiškinių buvimą. Ir kalbės, kaip viskas laikina. Bet kita formuojamos problemos koncepcija glūdi Blogio idėjoje. Kas per blogis? Apie jį Teo svarsto filosofiškai, kiek ironiškai mat „išgarsėjimas yra pats teisingiausias kelias, jei nori įkūnyti blogį”, mat „blogis yra charizmatiškas, nes jis ir yra grožis“, nes „blogis yra išmintis, protas, grožis ir visa tai vainikuojanti puikybė“. O amžinų vertybių atspirtis beveik tuštumoje. Šiaip Teodoro mąstymas irgi vertybė: Teo bando išrauti blogio apibrėžimą iš rėmo. Jam neblogai sekasi.
Šiam romanui negalima priekaištauti, nes romanas nepriekaištauja mums ir nieko iš mūsų nereikalauja. Nebent kiek pamąstyti ir perskaityti 200 puslapių. Tai (filosofinis) žaidimas, dėl kurio atsiradimo/nebuvimo, tiesą sakant, niekam nėra ir nebūtų labai blogai. Humoro formos, ne klasika, bet, rodos, ten ir nepretenduoja.
Komentarai