Taigi, kiekviena ir kiekvienas iš jūsų, kurie pagailėjo šimto litų yra kalti… Jei į PLACEBO, grupę kurie romantiniame tope prasilaikė pastaruosius 15 metų, susirinko tik pusė „Uma“ arenos, mes visi prarasime. Lygiai taip pat kaip pastaruoju metu į techno grandus kai kas patingėjo ateiti, tai ir dabar stebuklo nebuvo – ir tai reiškia, kad artimiausiu metu mjuzų, ferdinandų, kaizerių, editorių ir taip toliau mes nepamatysime Europos Zarasuose. Na, whatever, o tuo metu….
Kaip ir (ne)pridera apšildančiai grupei, GRAVEL kovoja su trečdaliu garso ir trečdaliu šviesų, į ką vienintelis Tomasz Sinickis tegali taip šauniai replikuoti: „Taip yra todėl, kad mus garsina estai“. Standartai „Easter Song“, „Aš išpjoviau tavo širdį“ ir finalinis „Round and Round“ ( Tomo: „Mane sakė sumuš, jei šito nepagrosiu“) dera su naujomis, tikėkimės antrojo albumo dainomis. Paskui užsižiebia šviesos, ir tie patys estai, kurie sukišo pinigus į šito šou įvykimą, gali stebėtis – kiek mūsų čia nedaug… ir kokie visgi visi, kurie čia atėjo – yra gražios ir gražūs .
Tačiau suderinama dvidešimtis gitarų… į sceną žengia PLACEBO ir prie jos siūbteli visi. Kaip ir dera šou Europos homofobijos sostinei, koncertą pradeda gilus pusnuogio ilgšio Stefano Olsdalio ir pačio Briano Molko bučinys, ir kolektyvas įvažiuoja į piktai energingą „Infra Red“. Sakau kolektyvas, nes PLACEBO šiame ture groja iš tikrųjų penkiese – tai labai praturtino skambesį šioje ledo arenoje ir leido Olsdaliui ne kartą pasireikšti kaip gitaristui. O Brianas yra Brianas, vienas geriausių pastarojo dešimtmečio kontraktų su šiuo gyvenimu… Ir tada mes pamiršome…
Kaip patys matote… PLACEBO kerebliojo per – būkime atviri – nestebuklingo albumo „Meds“ dainas ir šiurpino tavo nugarą senaisiais hitukais. Po „The Bitter End“ dešimčiai minučių buvo paliktas smūginis ritmas, kuris vėliau peraugo į bisui atlikto „Running Up That Hill“ harmoniją ir buvo užbaigtas atviru gitaros triukšmu „Twenty Years“. Ir tai turbūt viskas, ką aš galiu pasakyti šįvakar…
Komentarai