Atsipalaiduokit, tai tik nostalgija. Arba dėl to, kad karščius nervingai pertraukiantys lietūs išmušė saugiklius, Ore, paskelbus jau antrą apžvalgą leidiniui „Kalės vaikai“, sumanė šiek tiek atsijungti nuo šiandienos pulso ir paanalizuoti, wtf reiškė gyventi ir kurti 1978-aisiais ir po to.
Lietuvių literatūra, jei ji tokia ižviz yra, turi keistą fenomeną – visuotinai pripažįstamas kaip vertingas kultūriškai, tačiau žiauriai nemadingas knygas. Devyniais atvejais iš dešimties – dėl ramybės bei nuobodulio filosofijos, kurios šį pavasarį-vasarą vis dar, deja, ant podiumo nesirodo. Tarp homo sovieticus „vidinės“ laisvės niekam nesakyti, ką galvoji ir nevaržomo liežuvio kultūros besiblaškantys rašytojai – modernieji mamutai.
Kartais visi norime būti Nidos žvejais. Dažniausiai – kai pavargstame patys nuo savęs, kai jaučiamės pasimetę. Tas stabilumo ir sąlyčio su gamta pilnas gyvenimas… Jei skauda kairės kojos nykštį – mariose stintų padavė. Viskas, kuo reikia rūpintis – šeima ir bučiai. Dar gal valtelė ar laivelis. Ramiai gimti pušynuose, ramiai pragyventi architektūros paminkle ir ramiai užsilenkti mariose – štai kokia vizija verčia atsidusti.
Tarybų Sąjungoje tarp rašytojų „Nidos žvejų“ buvo apstu. Kontroversijos leidžiamos tik iki tam tikro laipsnio, ir tai dar priklausomai nuo genseko pavardės. O ir laimėti turi tik gerasis proletariatas. Tai ir rašė chebra tai apie berniuką, kuris avių kaimenę išgelbėjo, tai apie tariamą lobį ežero dugne, tai apie pirmąją tyrą meilę… Aišku, kai kas ir apie sodybas tuštėjančias užsimindavo, bet tik su leidimu.
Tai buvo žmonės, atrodo, paprasti kaip bandelės už tris kapeikas. Kaip šaligatvio plytelės, sudėtos apkūnios moteriškės raudonu kombinezonu. Kaip giros statinės ir jose plaukiojantys kirmėliukai (bent jau vienas iš sovietinių mitų taip teigia). Kaip spirituotas vynas…
Ir staiga – bac – ant tavęs kaip šventoji dvasia nusileidžia išsvajotoji žodžio laisvė. Dingsta gazuoto vandens aparatai, pradeda eiti laikraščiai su nuogų panelių nuotraukomis (kol kas, tiesa, dar ant prasto popieriaus, dažniausiai – nespalvoti), o gelbėtojas V. L., atrodo, ima senti ne metais, o dienomis. Visuotinis katarsis – dabar tai jau rašysime.
Bijok savo norų. Taip ir įsivaizduoju Saulių Š. su Algimantu Z., vartančius užsienio knygą kažkur 1993-aisiais. Užverčia, pasižiūri Š. į Z., tada – Z. į Š.; nusikeikia. Po „Primos“ cigaretę užsidega. Pastovi, patyli ir eina abu į skirtingas puses. „Tai va kaip jaunimui apie jaunimą rašoma,“ – galvoja Z., namie savo kultinį romaną degtukais „Liepsna“ (laikyti toliau nuo vaikų) pakūrinėdamas. Š. tuo tarpu niekaip negali suprasti, ko jis toks durnas buvo – dabar mielai ištaisytų pagrindinį savo kūrinį. „Aš nupirksiu tau heroino! Tikro heroino!..“
Taip tikriausiai nebuvo. Nemanau, kad šią kastą apėmė neviltis. Greičiau tam tikros rūšies ksenofobija. Trikapeikiai – senosios kartos stereotipas, bent jau pagal pasaulėvaizdį knygose ir retkarčiais pasitaikančius interviu kokioje nors mažareitingėje nacionalinio kanalo laidoje. Nesigaudydami žanrų ir formų sumaištyje, jie ima prislopintai, tačiau pastebimai, it koks šaltinis miške, gurgėti apie nežinia kur einantį pasaulį. Per televizorių chakėjų ir Brežnevą pakeičia besidulkinantys žmonės. Kartais – net iš tikrųjų, kokiam nors muilo burbule. Mobilioji skvarba viršija 100 procentų. Stasį ir Aleksą, gerus seniai pažįstamus nauji veidai savo naujais papais stumia iš scenos… Baisiausia, aišku, yra informacijos sklaida. Pats mačiau, kaip pristatydamas savo naują knygą A. Z. murmtelėjo „kad vaikai atitrūktų nuo tų internetų, kad grįžtų prie pasakų knygutės…“
Anachronizmai susiranda sau vietas, visgi. Vienas toliau eina mokyti jaunosios kartos, karts nuo karto pamindamas leidyklų priimamuosius. Kitas patampa ministru. Gausi aibė paseka kartą Antakalnyje sutikto mušeikos poeto Tomo Arūno Rudoko pavyzdžiu. Užsidaro užburtame rate tarp kultūrinės (suprask – valstybės išlaikomos ir tik pačiai sau svarbios) spaudos ir artimiausio načnyko. Kultūrinė spauda kažkuo primena Europos Parlamentą – abiejų paskirtis yra nukaršinti karjerą bebaigiančius profesionalus.
Bet iš arenos jie nedingsta. Garantuotus pardavimus užtikrina mokyklinės programos, kišančios literatūrą per prievartą ir – ohoho – netgi verčiančios ją suprasti. Arba išmokti suprasti. Yra, aišku, ir tikrų gerbėjų, kurie vis dar prisimena, jų netgi visai nemažai, visas tarybinis jaunimas, kuriems literatūros modernumo viršūnė – Viktoras Hugo. Visos literatūros mokytojos, kurioms gražu rimti pusamžiai vyrai.
Dar yra trikapeikių, kurie bando staiga sumodernėti, pasitelkti garsiąsias tris S (rimuojasi su Keksas, Baubas ir Burtas). Deja, kiek tokių bandymų teko matyti – visi maždaug nenusisekę, iš tiesų – geriau jau profesionaliai arti žemę, nei mėgėjiškai operuoti apendicitą. Yra ir rašytojų, artimų pastariesiems, kurie jau tada buvo modernūs, kuriems nereikėjo persikvalifikuoti, tik kukučio skiauterę tvirčiau pasistatyti…
Žodžiu, visokių jų yra.
Nepamanykite, kad aš peikiu senosios kartos rašytojus. Greičiau draugiškai šaipausi. Pats esu savotiškas jų gerbėjas, iki tam tikro lygio. Man patinka jų sugebėjimas atitraukti mane nuo įsivaizduojamai sudėtingo gyvenimo. Paprastos knygos – puiki prieglauda, atsiverti ir panyri į upės tėkme bėgantį gyvenimą. Žmonės gimsta, gyvena ir miršta paprastai, ir tai veža. Knygos, kurias malonu skaityti, gana lengvos ir aiškios, tačiau gražios ir alsuojančios nostalgija. Kaip kartą vienas literatūrologas (kas per profesija…) sakė – gražūs žaisliukai be gilesnės egzistencinės potekstės. Deja, ko gero, turbūt, greičiausiai, Nidos žvejai teturi vieną išeitį – dulkėti lentynose ir mokyklinėse programose. Ramios knygos ramiai gyvena, ramiai ir baigia savo amželį. Nepadeda nei nac-premijos, nei mokinių muštras.
Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tai šiek tiek juokinga, bent jau man, bet juokinga pagarbiai.
Komentarai