11! Kaip veikia mikrofonas?!

Šį penktadienį @ G startuojanti renginių serija 1:1 žada porciją muzikos, dėl kurios
seilę varvinom jau senai – tiek AME, tiek Phonique, tiek dar kažko lapkritį norisi labiau nei ledų šią vasarą ar alkoholio rugsėjo pirmą. Jūsų dėmesiui – house. Vidžio akimis ir lūpomis.

Taigi, kaip Vidžio rankose atsidūrė didžėjaus ausinės?

Kaip ir visi, iš pradžių pradėjau domėtis muzika, pirkdavau visus laikraščius muzikinius, kurių tada buvo tubūt daugiau nei dabar. Pirkdavau, skaitydavau, net frazes mokėjau mintinai. Atsirado radijo stotys Studija R, kuri vėliau tapo Radiocentru, M-1…Apskritai, aš nesu iš tų, kurie planuoja savo gyvenimą nuosekliai. Turiu intencijas, kas man patinka, kas ne, ko noriu, o ko – ne. Taigi, tiesiog kažkaip buvo aišku, kad turiu daugiau kasečių, žurnalų, nei draugai. Tėvai neleido į muzikos mokyklą, užtat išmokau piešti. Kadangi groti jokiu instrumentu nemokėjau, reikėjo tai daryti kažkaip kitaip. Daug kam didžėjavimas prasidėjo nuo mokyklos diskotekų, o aš pradėjau nuo stovyklų. Iš pradžių buvo jos, tada trumpam grojau mokykloje, galų gale su draugais pradėjom kažką daryti mieste. Po to sekė pauzė, po kurios atsirado rimtesni reikalai.
Apskritai, visa tai priklauso nuo žmogaus charakterio. Vieni kažko užsinori, eina ir daro. Lipa ant scenos, prašo dėmesio. Šiuo metu tai labai populiaru Vilniuje, kur žmonės nemoka groti, bet turi entuziasmo ir daug vogtų mp3. Aš viską dariau kitu keliu – pirmąjį miksą, kurį kažkam parodžiau, įrašiau metai po to, kai nusipirkau patefonus ir pultą, o o plokšteles kaupiau dvigubiau ilgiau. Tas principas, nelįsti niekam į akis, kol neturiu ką pasakyt, labai svarbus iki šiol. Man patinka išlaukti to momento, kai tikrai žinau, kad galiu. Tarkim, pirmąjį miksa įrašiau trimis grotuvais. Norėjau parodyti, kad jei manim kas susidomės, žinotų, jog aš tikrai geras didžėjus.

Tada gimė KITOKI?

Ne, tada iš Kauno persikrausčiau į Vilnių. Čia atsidarė Café de Paris, kurioje darydavau sekmadieninius lounge. Senesnieji klubinėtojai iki šiol primena tuos Vidis on the sofa laikus. Šiaip buvo tikrai faina. Tada, po metų, prasidėjo KITOKI reikalai.

Kalbant apie KITOKI – savo laiku buvote vienas įdomesnių projektų. Kodėl po kurio laiko dingote?

Mano supratimu, tai buvo normalus procesas. Mažos kelių žmonių organizacijos remiasi žmogiškais santykiais, turi būti aiškios vertybės ir prioritetai. O jeigu ateina momentas, kai supranti, kad tikslus ir ateitį matai skirtingai, tai po truputį ir išsiskiri.

Tavo klausomos ir grojamos muzikos spektras labai platus. Ar yra kokie kriterijai, pagal kuriuos atsirenki, kas tinka tavo fonotekai?

Sunku apibrėžti kažkokius principus. Aš esu iš tų, kuriems patinka visa muzika. Taip pat man patinka pačiam save nustebinti. Muzika – sistema, tarkim, atrandi kažkokį prodiuserį, kuris tavo užkabina. Klausai, domiesi. Po kurio laiko jį pradedi pažinti ir ieškai kažko naujo. Man yra labai keista, kad kai kurie seni kolegos ir pažįstami apsiriboja. Save laikydami senosios ir tikrosios house scenos atstovais, jie neina į kitokios muzikos renginius.

Tarkim, atėjus į Lietuvą pirmajai electro bangai, daugumai to žmonių rato kilo natūrali reakcija, kad tai yra šūdas, tai yra negerai…Man, atvirkščiai, patinka nueit pažiūrėti to, kažko naujo. Taip gali nuspręsti, kodėl žmonės renkasi tą tūsą, o ne mano. Tokie lakstymai nuo Kaunas Jazz iki Atari Original suteikia žinių ir patenkina asmeninius interesus.

Gyvenai keturiuose skirtinguose Lietuvos miestuose. Tai irgi asmeniniai interesai, žinių ieškojimas?

Kažkada atrodė, kad aš esu labai sėslus žmogus. Po to supratau, kad man patinka iššūkiai, naujovės. Skirtingi miestai, skirtingos veiklos – taip pat iššūkiai. Be to, kiekvienas miestas – tai ir kitoks gyvenimo etapas. Šiauliuose augau, Kaune studijavau, Klaipėdoje dirbau, dabar esu Vilniuje…Ką gali žinoti, galbūt rytoj bus Londonas, Berlynas ar Paryžius.

Kaip atsirado Mario Basanov ir Redo reikalas?

Na, tai taip turi savo istoriją. Į paskutinį Best Kept Secret vežiau ATJAZZ ir Charles Websterį. Pasigrojom, pasibuvom ir po kurio laiko ATJAZZ užklausė, kodel aš nekuriu muzikos. Kaip tik susipažinom su Mario, pradėjom šnekėti, paaiškėjo, kad jis savo laiku taip pat labai domėjosi JAZZANOVA, Sonar Kollektiv. Atsirado bendrų interesų, nes jis yra tas žmogus, kurios rankose yra technika ir įgūdžiai, o mano galva pilna muzikinių idėjų ir patirties už pulto.

Taip kilo mintis paprašyt ATJAZZ, kad leistų padaryti remiksą savo gabalui Love Someone, kuris bus pirmas singlas iš jo naujo albumo, pasirodysiančio rugsėjį. Tai ir pagalvojau – ko čia smulkintis, reikia čiupti stipriausią albumo gabalą. ATJAZZ sutiko, atsiuntė cutus. Padarėm remiksą, nusiuntėm jam. Patiko, bet iš pradžių atsisakė jį išleisti, sakydamas, kad tai šiek tiek skiriasi nuo jo produkcijos. Vis dėlto, mes su Mariumi nenuleidom rankų bei padalinom kūrinį JAZZANOVAI, AME ir kitiems. Sulaukėm teigiamų atsiliepimų ir taip jau sutapo, kad Pravdai padariau interviu su savo herojumi, Gilles Petersonu. Nusiunčiau jam žurnalą su tuo straipsniu, kartu įdėjau ir Redo. Viskas taip užsisuko, kad remiksą jis pragrojo savo laidoje, tą patį padarė Pete Tong laidos Five for the future rubrikoje. Iškart po to su mumis susisiekė Atjazz ir jo agentas bei pažadėjo išleisti gabalą Love Someone remix packe.

Po paskutinio Best Kept Secret neslėpei nusivylimo ir sakei, kad nebežinai, ar bus tolimesni žygiai house vardan. Kodėl grįžta AME?

Tas renginys iš visos serijos susilaukė mažiausio dėmesio ir kiekvieną kartą, kai taip nutinka, atsiranda kažkokios replikos ar dvejonės. Bet tai – natūrali būsena. O dėl AME, tai yra momentas – juk net Gravity žmonėms pasidarė aišku, kad ši scena yra big thing – ne veltui jie praėjusią savaitę grojo pagrindinėje Fabric salėje. Jie yra pirmo ryškumo žvaigždės ir tie, kurie bent šiek tiek domisi muzika, žino, kad tai yra naujas skambesys

O principas – vakarėlis nuo 11 p.m. iki 11 a.m. – taip pat tavo idėja?

Taip, nes man nepatiko, kad house vakarėliai pradėjo atrodyti bedvasiais, įgavo kažkokių sėdimų tūsų įvaizdį. Po vizito Berlyne, Dixono vakarėlyje, kur žmonės pagal deepą klykia vidury nakties, pradėjau mąstyti, kad taip galima padaryti ir Lietuvoje. Po šiai dienai house scenos promoteriai Lietuvoje viską stengiasi daryti kažkaip saugiai, įstatyti lankytojus į kažkokius rėmus, o šiems juk reikia kitų dalykų, eklektikos.
Vis dėlto, tie skaičiai 11 yra labiau simbolis, perduodantys žinią „Pabūkime su house muzika ilgiau“, ir jei žmonės šoks iki septynių ryto, tai jau bus labai gerai.

Pirmąją rugsėjo naktį išgirsime Ame, spalį mus šokdins Phonique, o lapkritį kaip ir lieka laisva vieta…

Kol kas negaliu atskleisti nieko konkretaus, nes vedamos derybos, bet galiu pasakyti kad tai turėtų būti nu disco.

Kaip manai, kodėl būtent Innervisions atgaivino house sceną?

Apie tai daug galėtų papasakoti Dixonas, nes jis yra muzikos filosofas. Apskritai, jis yra Innervisions ideologas ir puikus didžėjus, o Ame – genialūs prodiuseriai. Visa house scena dabar seka jų darbą ir velkasi iš paskos, nes jie kuria standartus.

Bet vieną dieną tai gali išsekti, kaip savo laiku electro ar dabar minimal srovės…

Tačiau tai juk natūralu, nėra scenos, kuri tolygiai vystytųsi dvidešimt metų. Innervisions tiesiog pridavė naujų prieskonių, nors kita vertu, visa kas nauja, yra senų dalykų kombinacija. Tarkim, Dixonas puikiai pažįsta New york house sceną, klasikinį house skambesį, taip ir gimsta jo vaibas. Innervisions pavyko iškristalizuoti tai, ko neturėjo kiti. Gal net jų stilių pavadinti post minimal deep house.

Man asmeniškai „Redo“ primena METRO AREA kūrybą. Gal tai įrodymas, kad po house ateis nu disco laikas?

Aš manau, kad nu disco eina lygiagrečiai. Daugelis mano, kad AME skambesys – tai Insomnia remikso tipo kūryba, bet juk iš tikro pirmieji Ame leidiniai buvo savotiški METRO AREA rip-off. Taip jau gavosi, kad Redo yra visko – gali išgirsti tiek METRO AREA, tiek Websterį, tiek AME, tiek Trentemollerį ar dar ką nors…Mane tai labai džiugina. O kaip bus su nu disco, aš prognozuoti nedrįsčiau, viskas priklauso nuo aplinkybių.

Tavo radijo laida 1:1 iškart susilaukė simpatijų. Kur paslaptis?

Aš nežinau, kiek ji yra populiari. Bet visada malonu išgirsti, kad kažkas klauso. Tai – mano pomėgis, kartą per savaitę tiesiog parodau, kas man rūpi tuo metu ir kas yra nauja.

Tavęs pilna visur – MTV, radijas, grojimas…Kaip visur suspėji?

Jau nebelabai suspėju, stogas važiuoti pradėjo. Po MTV gimtadienio rankos drebėjo ir galva skaudėjo ne nuo gėrimo, bet nuo nuovargio. Namo grįžtu tik miegoti ir trumpam, bet dabar toks gyvenimo etapas, kai viskas yra įdomu.
Kada reiks sustoti, turbūt sveikata pasakys!