Festivalio dienoraštis: Be2Gether

Labiausiai išreklamuotas Lietuvos festivalis žadėjo daugybę žvaigždių ir puikią, tolerantišką atmosferą. Bet tam, kad patrauktum žmones, vien skambaus vardo kartais nepakanka… Nepaisant neoficialiai sklandančio gando, kad buvo parduota per septynis tūkstančius bilietų ir išdalinta maždaug tūkstantis kvietimų, žiūrovų akivaizdžiai trūko. Ir nepadėjo nei žadėtosios pramogos, nei Lino Karaliaus vegetariški kebabai ar improvizuotos vestuvės…

Pirmoji diena

Tas penktadienis jau nuo pat pradžių nežadėjo nieko gera… Dangumi slinko grėsmingai tamsūs debesys, o žvirkeliu dardant festivalio teritorijos link, per dulkes nesimatė saulės. Atvykus į kempingą paaiškėjo, kad žmonių dar labai nedaug, tad vietos palapinei ilgai ieškoti nereikėjo. Savanoriams nevisada pavykdavo atsakyti į visus klausimus, bet jie labai stengėsi, tačiau vėliau viena iš organizatorių prasitarė, kad labai daug chalevčikų, kurie atvažiavo ne dirbt, o už dyką pasitūsint.

Pirmuosius pasirodymus, Tanel Padar & THE SUN ir lenkus MYSLOVITZ, praleidžiame slėpdamiesi nuo staiga užklupios smarkoko lietaus. Tie, kurie nespėjo pasislėpti, skubėdami rinko išmėtytus daiktus ir stengėsi įlysti į pusiau pastatytas palapines.

Mums festivalis prasidėjo nuo amerikiečių NEW YORK SKA JAZZ FOUNDATION. Vyrai grojo neblogai, labai priminė lietuvių grupę SAULĖS KLIOŠAS, tik dainavo ne daili mergaitė, o plikis su saksofonu. Žmonėms išsijudinti sekėsi gana sunkiai, bet niujorkiečiai pagrojo tikrai neblogą funk programą.

Jaunuosius THE YOUNG KNIVES praleidžiame amerikiečių BLOODHOUND GANG spaudos konferencijoje, bet draugai pasakojo, kad jie varė sunkesnį nei įprasta tikėtis iš britų rokenrolą ir apskritai buvo jėga.

Bet mums to vakaro žvaigždėmis tapo norvegai DATAROCK. Kaip kokie Šiaulių gražuoliai, muzikantai buvo pasipuošę raudonais sportiniais kostiumais, tik grojo gerą muziką. Tai buvo pati geriausia diskoteką po atvirų dangumi, su daugybe judančių kūnų ir puikia nuotaika. Kai vėsų sekmadienio rytą krovėmės daiktus kelionei namo, šalia gyvenusi mergina po nosimi tebeniūniavo DATAROCK dainas…

BLOODHOUND GANG sugrojo nelabai įspūdingai, tačiau jų šou esmė buvo ne atliekami kūriniai, o šnekos tarp jų. Kulminacija buvo pasiekta kuomet bosinininkas išsitraukė savo džiaugsmą iš kelnių ir ant jo užsikabinęs grandinę ėmė tampyti po sceną dėžę nuo stiprintuvo. Vėliau išgėrė skanaus (kaip pats sakė) lietuviško alaus ir apsivėmė… Beje, maždaug per koncerto vidurį muzikantai sugrojo trumpą ištrauką iš Lietuvos himno.

Kaip pasakojo vardo atskleisti nenorėjęs pažįstamas žurnalistas, grupės, kurios geriausi laikai jau praeityje, pasirodymų esmė yra patyčios iš tos šalies, kurioje vyksta koncertas. BLOODHOUND GANG taip ir darė. Keista, bet jų pasirodymas žmonėms patiko…

Atsigaivinti po amerikiečių nešvankybių patraukėme į PIENO LAZERIŲ koncertą. Jie kaip visad grojo puikiai, o vokalistė Justė vis pasitaisydavo trumputį sijoną, kuris kartais atidengdavo jos kelnaites. Tikriausiai tai buvo dar viena kosmopolitiškumo apraiška. Pasirodymas buvo puikus, minia ypač šėlo per seną „Robotas irgi žmogus“ bei bisui atliktą „My House“.

Taip baigėsi pirmojo diena, mat po šokio per PIENO LAZERIUS nebeliko jėgų garsiajam Alex Gopher, kuris, pasakojama, sugrojo energingą setą ir išsunkė paskutinius minios jėgų likučius. (jeigu mažoje šokių palapinėje susispietusius žmones galima pavadinti minia).

Antroji diena

Rytas po audringų šokių prasideda neįprastai anksti, nes reikia spėti užsiimti vietą negailestingai ilgėjančioje eilėje prie dušų, kurių, beje, buvo dvylika. Vandens juose taip pat užteko ne visiems, todėl pasigirdo skundų, kad šalimais nėra jokio didesnio vandens telkinio, kuriame būtų galima išsimaudyti. Bet juk susirinkome ne praustis, o klausyti muzikos.
Debesuotą šeštadienį pradėjo chuliganai RADIOSHOW, atlikę skandalingas dainas, tokias kaip „Audi 100“ ir etc. Taip pat duetas viešai pasiuntė šalia esančios Baltarusijos prezidentą.

Estafetę iš nepraustaburnių RADIOSHOW perėmė vilniečiai reperiai G&G SINDIKATAS. Vienintelis neįprastas dalykasjų pasirodyme buvo keistai didelis senų dainų skaičius. Nes šiaip G&G dažniau groja naujas dainas.

Beklausant kieto vilniečių repo kilo viena mintis, kuri tikriausiai galėtų paaiškinti, kodėl daugausia žmonių per festivalį sutraukė ne užsieniečiai MORCHEEBA ar THERAPY?, bet vietinis Andrius Mamontovas. Esmė ta, kad lietuvių atlikėjų kūryba mums artimesnė savo socialiniu kontekstu. Juk dauguma augo būtent su FOJE/A. Mamontovo dainomis, o dainose kiekvienas matė save. Todėl klausyti kokios užsienio žvaigždės nėra taip smagu kaip vietinių atlikėjų. Galbūt taip yra pas mus ne itin išplitusios globalizacijos dėka…? Bet užteks tų išvedžiojimų, grįžkime prie muzikos.

YOUNG GEORGIAN LOLITAZ pasirodymą praleidžiame ne prie scenos, o beieškodami maisto. Prieš festivalį išgirtų Lino Karaliaus kebabų paragauti nepavyko, nes belaukiant milžiniškoje eilėje baigėsi soja… Už tai prisikimšome indiško vegetarų maisto: daržovių troškinio su sojos mėsa. Šiaip skanu, bet kasdien toks maistas užknistų.

Prie scenos grįžtame tik tada, kai pasigirsta pirmieji SKAMP akordai. Išklausę maždaug pusę koncerto, pradedame tingiai brautis per žmones atgal… Grupė be suapvalėjusio E. Jenings pilvuko nieko naujo neparodė. Tie patys raginimai dainuoti kartu ir tos pačios atliekamos dainos…

Bene įdomiausias dienos pasirodymas buvo garsios lietuvaitės iš Londono ir jos grupės koncertas. Tai buvo pirmoji JOANA & THE WOLF pažintis su lietuviška publika. Po koncerto dainininkė kalbėjo, kad žiauriai jaudinosi, nes tenka groti savo tautiečiams, ir jų nuomonė labai svarbi.

Pasirodymas buvo jėga, skambėjo kietas indie ir kartais vilko staugimą primenantis vokalas… Net išvaizda ir gestais jaunojo londonietė truputį panaši į pašėlusią raganą. Reikia pripažinti, kad dauguma žmonių jos pasirodymą stebėjo sėdėdami, bet labai nuoširdžiai plojo. Atrodo, kad lietuviai prie tokios muzikos dar nepriaugo ir skamba pernelyg neįprastai.

Islandai LEAVES kaip ir dera šiauriečiams buvo labai melancholiški ir šalti. Marmurinio veido vokalistas beveik nė karto nešyptelėjo, o šokti per tokį koncertą atrodė didžiausia nuodėmė. Galbūt dėl to, didžioji dalis publikos ramiai sėdėjo ir kaupė jėgas energingesniems airiams – THERAPY?.

Lietuvių „terapiautais“ praminti airiai atliko švarią ir gražią programą. Nė vienos natos į šoną, pasirodymas tikslus ir profesnionalus. Tiesa, scenoje muzikantai atrodė kiek pavargę, o vėliau ir prisipažino, kad tai paskutinis jų ilgo koncertinio turo koncertas ir jie labai džiaugiasi, kad pagaliau grįš namo. Žmonėms jų muzika patiko, tik nežinia, ar dauguma norėjo užsiimti geresnę vietą prie scenos, ar gėrė alų, bet šokančiųjų buvo nelabai daug.

Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad buvusio FOJE lyderio Andriaus Mamontovo koncertas buvo pats geriausias. Bent jau žmonių susirinko daugiausia, o pats pasirodymas užtruko beveik valanda ilgiau nei buvo planuota… Muzikantai grojo daugiausia senas dainas, nors žmonės labiausiai šėlo per FOJE kūryba, geriau skambėjo autorinė A. Mamontovo kompozicija „Mono arba Stereo“.

Kadangi A. Mamontovas keliomis dienomis anksčiau nei buvo koncertas atšventė gimtadienį, klavišininkas A. Lukošius jam įteikė tortą, o minia negrabiai sudainavo ilgiausių metų. Tuo metu tikriausiai ne vienas FOJE gerbėjas nubraukė ašarą…

Vakaro žvaigždės MORCHEEBA po audringo A. Mamontovo koncerto atrodė blankiai tiek muzikine, tiek minios entertainment prasme: žmonės mieguistai lingavo į lėtą lounge ritmą, bet didžioje dalis minios buvo pasklidusi po festivalio teritoriją. Nežinia, ar čia kalta nauja vokalistė, dėl kurios šiek tiek pasikeitė grupės skambesys, ar dar kažkas, bet pasirodymas buvo blankokas. Nė kiek nepriminė tų naktimis per MTV transliuotų MORCHEEBOS pasirodymų, per kuriuos žmonės eidavo iš proto. Nesinorėtų sakyti, kad muzikantai paseno…

Daug energingesnis buvo METAL ON METAL pasirodymas. Jie vėl drabstė purviną electro su biesas žino kokiais prieskoniais. Tai buvo atpildas už lėtoką MORCHEEBA pasirodymą.

Trečiosios dienos ryte, praleidę visus jaunųjų Lietuvos grupių ir balturusių rap-rockerius IQ48, palikome Norviliškių pilį.

Baigiant norisi pasakyti, kad iki didžiųjų Europos festivalių mums dar labai toli, bet pradžia jau padaryta. Galbūt sėkmingesnė rinkodara, ar dar ryškesnės žvaigždės kitų metų festivalį padarys populiaresnį. Nekanktriai lauksime kito „Be2Gether“, su žvaižgėmis, kurių geriausi laikai dar nepraėję.