Sunku įrėminti Saulių Drungą į kelis žodžius ar apibūdinimus. Vos prieš keletą mėnėsių tai padaryti būtų buvę lengviau, pakaktų suminėti charakteringus Sauliaus Drungos gyvenimo faktus, tarkim:
Šešerių metų Sauliaus Drungos tėvai išsiskiria, savaitgaliais Saulius pristatomas tėvui – kadangi nelabai yra apie ką šnekėtis, visi savaitgaliai praleidžiami kine, kur, kol tėvas miega, jo sūnus sužiūri visą savaitės repertuarą; vėliau kinas tampa įpročiu ne tik savaitgaliais ir ne tik dienomis – paauglystėje vargšas Sauliaus video grotuvas verčiamas sukti vidutiniškai šešis filmus per parą; baigęs mokyklą, Saulius neįstoja į LMTA režisūros specialybę ir nusprendžia apskritai niekur nestudijuoti.
Rašydamas savo CV, vietoj studijų Saulius sumini apie 30 undergroundinių grupių, kuriose grojo būgnais, taip pat rašė tekstus ir melodijas (paskutinė grupių – kiek plačiau išgirsta „Sportas“); per savo 34 metų buvimo žemėje stažą taip pat parašo keletą scenarijų, lietuviškame dogmos mėgėjų/sekėjų festivalyje nufilmuoja trumpametražį „Tai tik dogma“, pataiso AXXininkų („Bausmės“, „Vilniaus pasakos“), bei dar tik pasirodysiančio Donato Vaišnoro filmo „Žalios akys“ scenarijus.
2006-ų metų rudenį nutaria realizuoti „35 mm“, vaidybinį pilno metražo filmą; Saulius suranda dailininkę, operatorių bei aštuonis neprofesionalius aktorius ir kuria net ne low, bet zero biudžeto filmą, kuriam apibūdinti, matyt, vėl turėtų tikti jau minėtas žodis „undergroundas“. Be to, prižiūrint David Wingate (kurio anksčiau vykusiame workshope Saulius pristatė scenarijų „Edvardas Bronsonas“, pasakojantį „apie padugnę, kuris prisižiūri per daug Charles Bronsono filmų ir bando elgtis kaip jis“) Saulius Drunga parašo scenarijų „Anarchija Žirmūnuose“. Ir išsiunčia jį į Kanų kino festivalio „Media jaunojo talento“ konkursą. Vieną dieną Sauliui paskambina ir praneša, kad jo scenarijų atrinko tarp 40 laimingųjų, gaunančių pradinį finansavimą scenarijaus realizavimui. Kitą dieną jam paskambina ir praneša, kad jo scenarijus laimi pirmą vietą, o tai reiškia šoką, Kanus ir nemigą.
Kaip jaučiasi Saulius Drunga, staiga tapęs jaunuoju Europos talentu, o kartu ir garsiu lietuviu scenaristu (…argi lietuvis scenaristas neskamba panašiai į tokius išsireiškimus, kaip šlapia ugnis, sveikas ligonis ar apskritas kvadratas?..)?. Ar Saulius Drunga meta filmuoti savo filmą-eksperimentą „35 MM“, turėjusį įrodyti, jog kiną galima kurti be pinigų, palieka visus „35 MM“ neprofesonalius aktorius ramybėje ir imasi „Anarchijos Žirmūnuose“, kuri jau ne tik turi nemažo finansavimo galimybę, bet ir neoficialų Kanų direktoriaus Gilles Jacobo kvietimą sukurtą filmą atvežti į Kanus? Koks kinas įtakojo Sauliaus Drungos scenarijus ir ar Sauliaus Drungos scenarijai įtakos Lietuvos kiną? Į šiuos klausimus atsako pats Saulius Drunga; o ar Drunga taps vilnietiškuoju Godardu/Tarantino/Almodóvaru, lietuviškuoju enfant terrible, ar pasiseks jo eksperimentas „35 MM“, ar pavyks Europos jau įvertinta „Anarchija Žirmūnuose“, atsakinėsime po premjerų, kurios kol kas – tik įmanomos, bet ne numanomos.
„35 MM“ pradėjai filmuoti dar tada, kai apie Kanus galėjai nebent sapnuoti. Ar laimėjus Kanų „Media jaunojo talento“ konkursą nekilo mintis tiesiog pamiršti šį filmą, kurtą be biudžeto ir be aiškios ateities, ir iškart imtis perspektyvios „Anarchijos Žirmūnuose“?
Iš tikrųjų, kai „35 MM“ aktoriai ir kūrybinė grupė sužinojo apie „Anarchijos Žirmūnuose“ laimėjimą Kanuose, pradėjo galvoti, kad mesiu „35 MM“, nes dabar neva turėsiu didelę motyvaciją „daryti kiną, o ne žaisti su muiline“. Bet apie tai negalėjo būti nė kalbos, visų pirma todėl, kad esu Rogerio Cormano fanas ir laikausi vienos svarbiausių jo taisyklių – jei pradėjai kurti filmą, tai ir pabaik. Nesvarbu, blogiau ar geriau, bet reikia pabaigti, nes kitaip tai tėra šūdo malimas, paprastai tariant.
Be to, „35 MM“ man svarbus ir kaip eksperimentas, ar įmanoma sukurti filmą be pinigų. Manau, kad įmanoma ir noriu tą įrodyti. Nes dabar Lietuvoje pinigų kinui niekas nedalina, todėl man atrodo juokinga sėdėti ir laukti, kol padalins. Būtent dėl to negalvoju jokių istorinių arba fantastinių filmų scenarijų – nes tam jau reikia didelių pinigų, kurių čia nėra. Labai lengva sėdėti kokioj nors kavinėje ir su draugais diskutuoti apie tai, kaip mes čia gerai padarytume, jeigu tik galėtume. Bet jei negalim taip, tai darykim kaip galim, ir darykim gerai. Iš dalies apie tai kalbės ir pats filmas „35 MM“. Siužetas maždaug toks – jauni žmonės nepamatavo savo ambicijų, investavo visus savo pinigus į lietuviško vesterno (!) kūrimą, pinigai pasibaigė ir jie liko tik su trečdaliu nufilmuotos medžiagos. Problema – kur rasti pinigų filmo gamybai pratęsti? Prastova didėja, 35 milimetrų juosta velniškai brangi, prasideda trintis tarp pačių vesterno autorių… Bet per daug nepasakosiu, gal jau rudenį pats filmas kur nors pasirodys.
Ok. O kas yra „Anarchija Žirmūnuose“?
„Anarchija Žirmūnuose“ pasakoja apie provincialės nuotykius Vilniuje, trumpai tariant. Stengiausi Anarchiją rašyti daugiau pure, cituoti mažiau klasikos ir panašiai, nes, visų pirma, antraip nei daugelis ankstesnių mano scenarijų, tai nėra kinas apie kiną; be to, norėjau, kad jį suprastų kuo daugiau paprastų žmonių, nebūtinai sinefilų.
Rašydamas „Anarchiją Žirmūnuose“ buvau sugalvojęs sau nelabai būdingą uždavinį ir jį įvykdžiau – pradėjau nuo pačio žemiausio dramaturginio taško ir per visą scenarijų pakėliau jį iki maksimumo; tik taip išėjo, kad tokiu atveju veiksmas prasideda tik kokiame 30-ame puslapyje – todėl perkūriau prologą, kaip co-prodiuseris išsireiškė, sustiprinau TrashySadoMazoLesbianThing, ir sutrumpinau visą scenarijų nuo 140 iki maždaug 100 puslapių (profesionaliuose scenarijuose vienas puslapis turėtų atitikti vieną minutę filme – R.Z.). Kol kas „Anarchija Žirmūnuose“ yra tik scenarijus, bet jau rudenį planuojam pradėti parengiamuosius darbus.
Minėjai Rogerį Cormaną. O kokie dar režisieriai įtakos tavo kiną?
Na, esu užaugęs „ant amerikietiško kino“. Tai, žinoma, Billy Wilder; iš naujesnių – John Sayles… O Roger‘is Corman‘as man yra būtent kino industrijos pavyzdys. Jis filmuodavo labai greit, su labai nedaug pinigų, o filmų sukūrė per pusšimtį, dar apie keturis šimtus – prodiusavo. Yra ko pasimokyti!
Žmones skirstyti galima į tuos, kuriems patinka Chaplinas ir tuos, kuriems patinka Keatonas. Man labiau patinka Keatonas – jo personažas įdomesnis, organiškesnis nei Chaplino, kuris vaidindamas kartais labai dirbtinai perdeda, persistengia. Gal dar galima būtų skirstyti ir pagal François Truffaut / Jean-Luc Godardas? Ką gi, man – Godardas.
Tiesą sakant, būtent Godardo filmai suvedė mane su „35MM“ operatoriumi Bartu Polanskiu, kurio skonis šiaip jau gana skiriasi nuo maniškio. Bartas netgi kažkur internete pasirašinėjo Coutardu (pagal Raoulį Coutardą, ištikimą Godardo operatorių – R.Z.). Apskritai Godardas yra tikras išsigelbėjimas – kai rašau scenarijų ir užstringu, nebežinau, ką daryti, pasižiūriu kokį Godardo filmą, ir jis iškart nuramina: „daryk, kaip nori!“.
O lietuviškas kinas?
Lietuviško kino nėra. Taip – jei kalbėti apie kiną, kaip apie kultūros reiškinį, turintį savas tradicijas, savo mokyklą – tai lietuviško kino nėra. Ok, buvo Žalakevičius. Bet jo nebėra. Ir po savęs jis nepaliko jokių savęs vertų mokinių. Yra lietuviški filmai, šito aš neneigiu, bet lietuviško kino – ne. Kalbant apie lietuviškus filmus, manau, nusisekęs Šarūno Barto „Trys dienos“. Bartas turi savo estetiką, pasaulį, bet jis per daug užsisėdėjo vienas. Juk jam pačiam turėtų būti neįdomu, kai kiekvienas naujas jo darbas be konkurencijos pripažįstamas šedevru, genialiu autoriniu darbu ir t.t. Tuomet labai lengva pradėti piknaudžiauti žiūrovu, ką, manau, Bartas ir daro su „Laisve“, „Namais“.
Šiaip esu už Vėlyvį, nors jo filmai šiek tiek prasilenkia su realybe, jis neteisingai naudoja archetipus. Negalima juk paimti dabar Kubricko Odisėją, pastatyti Lietuvoj kosminį laivą ir pradėti sukioti jį pagal klasikinę muziką. C-mon, gausis šūduva, paprastai tariant. Dėl to man gan kreivą ironiją sukėlė Vėlyvio „Mazgas“, kuriame banką apiplešia kaukėti nusikaltėliai. Kada gi Lietuvoj buvo taip apiplėštas bankas, su tokia pompa, su tokiom kaukėm? Čia juk mums nesuvokiamas, amerikietiškas archetipas, tai kaip tada juo gali patikėti žiūrovai? Aš suprantu, kad sukūrus ką nors su lietuviškais archetipais gal atrodys, kad jie labai menki, palyginus su kitų šalių, bet vis dėlto tai bus mūsų… Taip, Vėlyvis norėjo padaryti kaip Tarantino, betgi tai tiesiog neįmanoma, niekaip neįmanoma.
Mekas? Mekas yra antikinas. Mekas sąmoningai yra pasirinkęs užribį, vadindamas tai poetiniu kinu, kinu kaip eilėraščio rašymu… Taip, tarkim Barto filmai irgi nėra skirti kiekvienam, tačiau juos pažiūrėjęs tu bent supranti, kad tai yra kino kalba ir gali atmesti tai arba priimti; Joną Meką išvis neaišku kaip žiūrėt. Šiaip jau Meko kartais pasižiūriu „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (angl.” Reminiscences of a Journey to Lithuania”), šitas man patinka, dar vienos nakties performansą “Kalėjimas“ (“The Brig”)…
O apskritai sakyčiau, jog su Meku panašiai kaip su Andy Warholu – sprogimas įvyksta vieną kartą, o paskui jau [būna tik] brendas… Taip, Mekas ir dabar filmuoja 365-is filmus kiekvienai dienai, bet visiems jau vis tiek, ką jis nufilmuos, viskas tiesiog todėl, kad jis yra Jonas Mekas. Nepaprasta buvo tada, kai jis pirmą kartą į rankas paėmė tą kamerą ir pradėjo kažką filmuot, o ne dabar. Apskritai man kartais įdomesni Jono Meko brolio Adolfo Meko filmai su vaidybiniais elementais.
Ateities kartos, tikiuosi, dar įvertins Igno Miškinio „Diringą“. Ankstesnis Miškinio filmas, trumpametražis „Lengvai ir saldžiai“, man nelabai patiko, būtent dėl tų pačių archetipų – tokių chuliganų, kokius parodė, tuo metu jau nebebuvo. Taip, geras kastingas, gražiai nufilmuota, sumontuota, bet gal dėl to, jog tada tai buvo kone vienintelis filmas tokia tema, bandyta viename filme per daug parodyti, mano manymu. O „Diringas“ kaip tik puikiai atskleidė tą purviną realybę ir man regis, žiūrovai bei kritikai jos šiek tiek išsigando, nenorėjo pripažinti. Mums geriau galvoti, kad mes gyvenam europinėj šaly, o Europa juk visai netoli Amerikos, o ten jau žiūrėk, tokie kieti banditai, kaip pas Vėlyvį! O iš tikrųjų yra kitaip, yra tiesiog paprasta nusenusių banditų gauja, kuri iš savo aukų surenka paskutinius pinigus, ir viskas.
Tad, kaip supratau, Lietuvoje kino yra nedaug. O ar yra kino Kanuose?
Na, tiesa, kad Kanuose daug glamouro, snobizmo, vakarinių suknelių, ir apskritai daug kino politikos, o ne pačio kino. Bet lengva kritikuoti esant Lietuvoje, o nuvažiavus ten veikia kažkokia ypatinga magija. Pavyzdžiui, nuo pat ryto susirenka gerbėjai su plakatais „Love you George!“, laukia premjerinio seanso, kur raudonu kilimu pražingsniuos George Clooney…
O tu nueini ne į tą premjerą, o į kino klasikos seansą, kur rodo restauruotą Dario Argento filmą. Ir staiga ateina pats Dario Argento į salę, o paskui dar koks nors Scorcese arba Tarantino, ir atsisėda šalia. Kai taip iš arti matai tuos bičus, kurių namie turi tvarkingai susidėjęs visus filmus, tai „stogas tikrai važiuoja“.
Teko dalyvauti ir David Cronenbergo Master class; Walter Sales pasveikino su laimėjimu, keletu žodžių persimečiau su Charlotte Rampling. Žodžiu, tokie atpažinimai, susitikimai su režisieriais ir aktoriais, su kuriais turi tokį intymų sinefilišką kontaktą, tačiau kurie tavęs net nepažįsta, yra tiesiog neįtikėtini.
O dėl filmų, Kanuose didžiausią įspūdį paliko restauruotas Williamo Friedkino „Cruising“ – nunešė tiek senus, tiek naujus filmus. Iš naujų – visai patiko brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No country for old men). Taip pat įstrigo trisdešimt trijų režisierių trumpametražių prisipažinimų rinkinys „Kiekvienam savas kinas arba Tas mažytis širdies dilgtelėjimas išsijungus šviesai ir prasidedant filmui“ (pranc. “Chacun son cinéma ou Ce petit coup au coeur quand la lumière s’éteint et que le film commence”), pilnas šifrų, citatų, kurias atpažins tik tie, kurie myli ir kurie žiūri kiną.
Komentarai