Jau rašėme apie Dorotą Maslowską straipsnyje “Amfetamino kartos dainė”, dabar siūlome jums susipažinti su jos tekstais. Ištrauka iš romano “Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava”:
“
Jau vėlyva, gili naktis, jūra ir paplūdimys. Nė gyvos dvasios, nes anie jau seniai susivyniojo odines uodegas ir išgaravo lyg kamparas, tarsi niekada jų nebūtų buvę. Kad ir kaip įžeistas, negaliu iš karto pereiti prie dienotvarkės. Negaliu šiaip imti ir pakęsti. Nes kas jau kas, bet tai ji buvo įžūli, nors dabar jautri ir jausminga, svajinga.
Nekalbėk taip, Magda, nes vis viena tavęs neklausau. Nebenoriu daugiau tavęs. Nei klausytis, nei nieko. Nes tavo žodžiuose vienas melas, vienas melagystės nuodas. Daugiau to nepakęsiu. Dar šiandien mane atmetei, neatsižvelgdama į aplinkybes. Nors pagal laikrodžio rodykles tai neva įvyko vakar. Bet, šiaip ar taip, atstūmei mano jausmą. Paskui sakai, kad vis dėlto ne, kad tau sutraukė blauzdą, kad turi vaiką. Aiškini, kad jis tave žudo, kaltini mane, kad tai mano vaikas. Paskui palieki mane negyvą paplūdimyje ir nueini su kažkokiais bybiais. Blauzdos mėšlungis staiga tau praeina. Vaikas taip pat. Visiška mobilizacija. Lyg žuvis, pajutusi svetimą kraują. Apie mane garsiai sakai lyg Judas, kad aš protinis. Taip, nesiginčyk, tai tavo darbeliai, kuriuos padarei. Nors dabar vėl pabrėži meilę man, bet aš, Stiprusis, dabar sakau, kad tarp mūsų viskas baigta.
Taip ir sakau. Nekabindamas makaronų, be specialių graudžių verksmų, be pisimosi su visokiom ašarom, su visokiais jausmais. Nes tokiu atveju, kaip Magdos, atlaidumas neturi jokių šansų. Jos empatija man kelia siaubą, sekina mane. Magda puola dar garsiau, dar įmantriau verkti. Ji sako, kad dar niekas gyvenime jos taip nebuvo įskaudinęs, kaip aš savo brutalumu, savo šaltumu, savo protiniu, emociniu kiautu. Tikrų tikriausiu mane dengiančiu kevalu. Ji sako, kad tiedu norėjo ją paprasčiausiai užmušti kaip šunį ir mane taip pat būtų nužudę. Jei ji nebūtų pasakiusi jiems, kad aš protiškai nenormalus, jie ir mane būtų užpyzdinę. Jie turėjo pistoletus, orinį su šratais, medžioklinius peilius, visokių ginklų. Viską po striuke ─ rodė jai. Turėjo apsimesti, kad aš jos brolis ir kad man galvoje prišikta, nes norėjo mane išgelbėti nuo neišvengiamos mirties.
Mano kantrybė priėjo ribas, taigi esu beveik sukrėstas ar ką, net negaliu pasakyti. Nes tai, ką girdžiu, tai jau perlenkta, perdėta, viena etinė apgaulė, kurios ilgiau nebeįmanoma ištverti. Magda naudojasi mano tylėjimo akimirkomis tarp mūsų. Varo monologą apie savo gerumą, atsidavimą ir staiga pasidarė siaubingai šneki tarsi kokia protinė kekšė, protinė dama palydovė. Aš sakau taip: klausyk, Magda. Ji toliau varo tą patį. Tada aš jai taip: tai ar sutraukė mėšlungis tą blauzdą, ar ne?
Ji man taip sako, nors jos kalba aiškiai apsunkusi, nes nuo amfetamino dreba žandikaulis, ir jos veidas nevalingai virpa: ar sutraukė, ar nesutraukė, ne tavo reikalas, nes aš varau iš čia, einu iš čia, imu rankinę ir pyzdinu iš čia, nes tokie stuobriai, tokie nė kruopelytės kultūros neturintys vyrai niekada manęs nedomino, niekada jiems nieko nejaučiau, mane domina kultūra ir menas, tam tikras elgesio delikatumas, tikra meilė per amžius, pats tikriausias jautrumas, koks tik gali būti tarp abiejų lyčių. Šūdą mane domina tavo lesbiški pomėgiai, nors visada manei, kad tave veža lesbietės, tad štai ką tau pasakysiu, esi paprasčiausias iškrypėlis, toks, kaip ir visi kiti, ir tave tedomina tik viena, ir dar tipiškai iškreiptu būdu, ir žinai, kad manęs tai nedomina, kad man tai šlykštu ar panašiai. O gal net esi gėjus, tik negaliu tau to įrodyti, nes tai visada sunku įrodyti, nes būtent taip tavo klausimu manau. Taigi dabar tau pasakysiu: nekenčiu tavęs, nes esi primityvus, lėkštas. Nesidomi paveikslais, laikraščiais, kinu, o aš visa tai visada mėgau, nors niekad neturėjau progos parodyti tai, dar daugiau ─ net, pasakysiu tau, bijojau tai prisipažinti, nes galėjai man į tai atsakyti neigiamai, kad ne.
Pasakysiu tau, kad nedomina manęs tokia meilė, kaip nori tai daryti, todėl mūsų pokalbio siūlas visada būdavo trapus ir trūkinėjo. Nes mano pasaulėžiūra čia remiasi moterų išsilaisvinimu nuo jungo, feodalizmo panaikinimu šiuo klausimu, šiuo atveju. Pasakysiu tau, kad pakaks ir kad keliu kumštį prieš tokius žmones kaip tu, kuriems terūpi tik viena, tik prūsiškas vasalitetas po kojomis. Jei tai ir toliau tęstųsi, būčiau galutinai praradusi savo asmenybę, savo asmenišką, individualią dimensiją, laikyseną, pažiūras būčiau paaukojusi vasalo ištikimybės gestu. Viena tau pasakysiu, šiaip ar taip, gyvenimas tavo pašonėje man virsta košmaru, tas jausmas manyje užgeso dar vakar, ir pasakysiu tau, kad žiūrėjau tada į Lievą, kad jis tikrai už tave geresnis, jautresnis, kad, kai buvau su juo, visas pasaulis man atrodė kupinas gelmės, kančios, bet kaip tik per tokią egzistencialistinę jo elgesio srovę jaučiau, kas svarbu gyvenime – išmintis, knygos, mokėjimas naudotis kompiuteriu. Kad prieš mane plyti mechanizuota, kompiuterizuota ateitis, kai išmoksiu kopijavimo pagrindų, kai išmoksiu anglų kalbos pagrindų, kai važinėsiu į užsienį. O tada pasirodai mano gyvenime per Liolių, nors net su juo buvau laimingesnė, nors jis buvo šiurkštus, niūrus žmogus, neleido pasakyti savo žodžio, turėti savo nuomonės. Buvimas su tavim sunaikino manyje viską, visus norus, sklidusius iš mano vidaus. Apskritai nežinau, kodėl su tavimi buvau, nes iš esmės iš pat pradžių mūsų santykiai buvo blogi, visokios įtampos, paranoja, ir nors niekada nesakau, ką man tada atskleidė Lievas, jis man išaiškino, kad esi primityvus, neišsilavinęs pašlemėkas, nieko neišmanantis apie merginas, galbūt net esu tavo pirmoji iniciacija tuojau pat po Arletos, kuri yra mano draugė, nors to neprisipažinsi, nes tavo pagrindinis bruožas yra melas. Jis man atskleidė, jog niekad nebūtų leidęs, kad būčiau su tavimi, nes niekad gyvenime nėra buvę, kad vartotum tris stebuklingus žodžius: prašom, ačiū ir atsiprašau, kad atidarytum merginai duris. Ar nors simbolinę, galima sakyti, perspektyvą.
Ką pasakei? – sakau, ir iš mano gerklų staiga pasigirsta spigus, beveik, galima sakyti, moteriškas balsas. Tai iš pykčio, kuris staiga užplūdo mane lyg vandenynas ir užgožė visas racionalias paskatas, visą racionalų turinį. Ir pastebėjau, jog nenoriu, kad ji man atsakytų į šį klausimą. Noriu ją užmušti, ir tik dabar pastebiu, kad tas jausmas yra mano įspūdis iš viso vakaro.
Magda, nors šio vardo neapkenčiu iki paskutinės kruopelytės, kiekvieną raidę skersai ir išilgai norėčiau jame subraukyti, išsigąsta to, ką pasakė ką tik, prieš akimirką. Drebina subinę dėl to, ką man iškrėtė. Atrodo kaip kas nors, kas turėtų būti tuojau pripyzdintas.
Susitraukusi, sumažėjusi, kakta įdubusi, koja pariesta.
Aš taip nesakiau, – sako, paskubomis dangstydama rankomis tuščią iki pat tolimiausios kertelės galvą, – čia taip Lievas sakė.
Ką Lievas, ką kurva Lievas, jei tu tai pasakei, šiukšle, čia ir dabar, ir esu pagrindinis liudininkas, kad pasakei tai tiesiogiai savo lūpomis? – sakau, o dėl pirma suvartotų miltelių, man sunku kalbėti, dreba žandikaulis.
Na, Lievas taip sakė, o ne aš. Bet Lievo irgi negalima klausyti kaip rimto žmogaus. Žinai, koks jis. Nenormalus, ir galų gale dėl to ir baigėsi tarp mūsų visas reikalas. Ypač tas tikas jo akyje. Kada tik pažiūri, jam tikas. Dantys visiška nesąmonė, ne pagal eilę išsidėstę kaip kiekvieno normalaus, bet visai kitaip: kaip kuriam patinka. Nuo to mane irgi pykindavo bučiuojantis. Bet ypač labai vis dėlto tikas, – sako ji.
O dėl Lievo, dar atsiskaitysim, mąstau aš. Kai tik grįšim miestan, iš karto. Taip sau iš širdies mąstau. Lenkų ir rusų karas tau niekuo nepadės. Iš vėliavų nebus jokios naudos, kaip ir iš prašymo, maldavimo, atleisk, Stiprusis. Niekas jo neišgelbės tame kryžiaus kare, kuris įvyks tarp manęs ir jo. Iš vienos pusės aš, iš kitos ─ Lievas. Iš vienos pusės Stiprusis prieš dviveidžių pažiūrų į gyvenimą supistą Kapitoną Akį.
O dabar pakaks snarglinėjimosi, pakaks gailestingumo ir tų visą laiką mane klaidinusių skrupulų. Dabar čia vyks pačios tikriausios skerdynės, jau po dvidešimt antros valandos, dabar prašau vaikus užsimerkti, tuos, kurių nervai silpni.
Duokš koją, – sakau Magdai, nes man jau iki kaklo jos emancipuotų pezalų iš laikraščių, iš patamsiais perskaityto žinyno. Supisto vadovo po kairįjį feminizmą. Viskas. Pakaks to gerumo, švelnumo. Ji man sako: palik mane ramybėje, iškvaišėli, ką nori daryti? Duokš koją, nepisk proto, – sakau storu balsu, nes esu toks žiaurus, kaip niekad nesu buvęs pačiuose baisiausiuose solo numeriuose su pikčiausiais priešais tiesiai po anabolio, tiesiai po kokso. Ne tą, tą kur mėšlungis, tą, kurioje taip mirtinai trūko potašo ir polichromo. Ji pradeda raitytis ir inkšti ir sako: kaip tik nori, jei mane paleisi, pasakysiu tau viską. Apie tai, kaip iš tiesų buvo su ta koja. Jei mane tik paleisi. Vienatvė trenkė tau į galvą. Amfas trenkė tau į galvą. Pasidarei spydo ir miltelių prisivaręs liumpas. Jokūbas Szelė. Supistas anglies baseino vampyras.
Baigta su tavimi, Magda. Man jau nebesvarbu. Tiesiog nebėra prasmės, jokios prasmės ir turinio, net tu pati iš vidaus esi be prasmės, tavo literatūra ir išsilavinimas, tavo profeministiniai marmalai, žaidimai su dailiaisiais menais, pakaks man viso šito. Aš jau ant nieko nebeužkibsiu, nesudurninsi, nes žinau apie tave tiesą, apie visą tavo proliberalinį turgų, apie visą tą paramentalinį bordelį, kurį, atsiprašant, varinėji kartu su ta šėtono Arleta. Duokš koją, nes nebegaliu laiduoti už savo pyktį. Jis didelis, bet bus tik dar didesnis. Duokš koją. Klausi, ar, jei duosi koją, pasakysiu, ką ketinu daryti. Pasakysiu tau, tu tik ruoškis. O visų geriausia, užsimerk, užsikišk ausis, nes dabar pareis bjaurūs žodžiai. Ir duokš tą koją be jokių cirkų, be jokių bajerių ir pasitaisyk kelnaites, kol kas tai dar nebus tau nemalonu, ir renkis greitai mirčiai. Bet pirmiau, prieš mirtį, paskutinėmis savo sušikto gyvenimo akimirkomis pažvelk, kokia graži šią naktį jūra, kaip sau kliovai varinėja tai į kairę, tai į dešinę, tai pirmyn, tai atgal. Nes paskui jau to nebematysi, nebent pragare. Be abejo, jei tavo nuostaboji Arleta panorės tau į tavo katilą nusiųsti atviruką iš Jastarnios su geriausiais laimingos viešnagės linkėjimais, nes ji puikiai leidžia laiką ir susipažino su simpatišku keturiasdešimtmečiu bevaikiu verslininku. Pasižiūrėk, kiek dalykų galėjai padaryti, ir suprask tai. Klausi, ką noriu daryti su tavo koja, sakai, kad tik nieko pernelyg skausminga. O aš pasakysiu tau viena: geriau užsičiaupk, geriau sutrauk, jei tau dar liko kokio produkto, o jei ne, tai nežinau ką daryk, prisišniaukšk to puikaus lenkiško smėlio į nosį, nes būtent dėl to, ką padarysiu, iš tiesų skaudės. Nes tave nužudysiu, nežinau, ar tai žinai. Ta prasme, svarbiausia tai, kad nupjausiu tą tavo pačią madingiausią koją su pėdkelne, ir tai tavo atveju bus tolygu mirčiai. Aš taip manau. Net jei nemirsi reanimacijoje nuo vadinamojo nukraujavimo, tai ir taip galas tau. Nebegalėsi duoti, subinė tau nuo to nudžius, ir tai lygiai taip pat tau bus tolygu mirčiai. Ramentus tau, be abejo, padėsiu. Už trijų metrų nuo čia, ir taip tave paliksiu, žiūrėdamas, kaip šliauži savo šūdinos mirties link, lyg jūrų augalas.
Taip jai sakau, tai idiotei Magdai. O ji dėl to ─ tik juoktis. Net žviegia iš juoko, sako, kad palikčiau ją ramybėje, nes bijo kutulio, be to, promenstruaciniai skausmai, taigi yra veikiau labiau neurotiška, lingusi į dirglumą. Paskui staiga surimtėja ir taip sako: Stiprusis, tu čia nerimtai, ne? O tu su tuo suomišku, su tuo peiliuku, tai ką? Sudurnėjai iki galo? Kad esi toks impulsyvus, man visada imponavo. Bet tą bulviaskutį peiliuką tu sau pasiimk ir patrauk nuo manęs, nes esu jautri kraujui, net jei savo pačios. Iš mamos stalčiaus tą šūduką nupisai? Nori mane supjaustyti? Esi iškrypėlis? Nori čia surengti gyvo žmogaus skerdimo varžybas? Esi apskritai fair ar ne, esi pagaliau mano draugas ar koks gėjus? Jei nori taip linksmintis, nes tave tai veža, tai pats sau taip daryk arba eik į lenkų ir rusų karą ir ruskius ten sau skersk, nes žinau, kad esi prieš ruskius, nors ir neprisipažįsti. Todėl darom išvadą, kad esi netikras, klastoji tikrus jausmus, niekada jų nepripažinsi, neskelbsi savo pažiūrų, apie kurias žinau, kad yra greičiau kraštutinės kairiosios, ar ne?
Tada, nors ir įžeistas, žiūriu į ją, ir ji man atrodo graži, negaliu to neigti. O tai įpareigoja mane daryti įvairius gestus. Tiesą sakant, tokia graži, tokia trapi, kai žiūriu į jos pusę, kad imu gailėtis visų tų žodžių, visų dalykų, kuriuos buvau pasakęs. Man darosi jos gaila, nes galbūt turėjo sunkią vaikystę, labiau negu sunkią. Galbūt nėra jai gyvenime taip gerai, iš pat pradžių atstumta, amžinai maustoma vyriausybės, valstybės, jokių ateities perspektyvų. Kai taip į ją žiūriu, man ateina mintis, jog galbūt jos drama, kad gimė ne toje vietoje, ne tuo laiku. Įsivaizduoju, kad kitame mieste, kitoje valstybėje galbūt net galėtų tapti karaliaus dvaro karaliene. Ir niekam į galvą neateitų, kad yra tik paprasta mergina, net karaliui, net rūmų maršalkai. Ir jei nebūtų tarp mūsų taip blogai, visokios įtampos, jei nebūtų dabar tos paranojos, tų pretenzijų dėl visko ir dėl nieko, tos vieno nuoskaudos kitam, viskas būtų kitaip. Pastatyčiau ją ant tos tvorelės. Numaučiau jai kelnaites ir vėl apmaučiau, kad nebūtų tokios susiraičiusios, suglamžytos, paraityčiau jai sijoną ir vėl išlyginčiau, kad nebūtų taip ne vietoje. O jei turėčiau nosinaičių, ir apie tai Lievas man jau kalbėjo, nes nosinaitės – tai toks daiktas, kurį net didžiausi kietuoliai turėtų nešiotis kaip asmeninį reikmenį, kuris visuomet pravers, nuvalyčiau jai nuo veido tą tepalą, išplitusį lyg kraštovaizdis aplink jos akis. Ir tą nebaigto iki galo valgyti deserto spalvos lūpdažį aplink lūpas.
Taip padaryčiau. Bet šiuo metu ji pasipūtusi, tarsi būtų dvaro panelė ant tos tvorelės, o aš atstumtasis, nelegalus emigrantas, be paso, be vizos, be nieko.
Komentarai