Bet kas, kada nors buvęs festivalyje, žino barų ir tualetų svarbą tokiose vietose. Bet ne apie tai kalba. Šiuo atveju tai buvo didžiulis įvykis, didesnis, nei bet kuris prieš tai matytas, ir viskas, pradedant nuo muzikos ir baigiant eilėmis į dušą, pritrenkė savo mąstais. Važiavau, tikėdamasi nuotykio, ir jų buvo ne vienas.
Kelionė prasidėjo naktį, Vilniuje, kai, sušalę ir apsimiegoję, penkiese susikrovėme į ne pačią didžiausią (tenesupyks jos šeimininkas, mašinėlė buvo gera, tik mūsų buvo daugoka) Mazdą ir iškeliavome Budapešto link. Pakeliui apsistoję Slovakijos kempinge, pilnai įvertinom kalnų ir ežero privalumus, susikalbėdami su vietiniais lenkų ir rusų kalbų mišiniu. Tačiau ten bendravimo lengvumas ir baigėsi, nes pirmas sutiktas vengras-degalinės darbuotojas nekalbėjo nei viena iš penkių pasiūlytų kalbų ir bemat tuo didžiavosi. Vėliau išsiaiškinom vieną labai naudingą žodį – „bejarat“, t.y. įėjimas, ir, įėję į Sziget festivalio teritoriją, kalbų žinių trūkumu jau nebesiskundėm.
Atvykę gerokai anksčiau, nei buvo parašyta oficialiame festivalio puslapyje, pasijutome VIP svečiais. Galėjome pasirinkti geriausias vietas palapinėms, ant aukšto Dunojaus kranto, su vaizdu į upę, medžių šešėlyje. Atsikėlę ryte, išvydom palapinių jūrą – net ten, kur, mūsų manymu, buvo takas, pūpsojo įvairių dydžių ir formų „namukai“. Ką gi, bent jau vaizdo iš mūsų niekas neatims.
Nuo tada visko pasidarė DAUG. Daug saulės, vėjo, lietaus, audros, dulkių ir kitų meteorologinių sąlygų (tiesa, uodų nebuvo! šiuo atžvilgiu Vengrija- tikras rojus). Daug žmonių iš visų pasaulio šalių visur ir visada, eilėse, tualetuose, dušuose, prie maisto ar prie interneto. Vienas sutiktas italas prasitarė, jog susipažino su žmogumi iš Kuveito! Daugiausia, aišku, buvo pačių vengrų, o palapinių miestelyje vyravo prancūzai ir vokiečiai. Taigi – daug muzikos, cirkų, atrakcijų, koncertų, vaidinimų ir kitokių dėmesį traukiančių dalykų. Daug maisto, gėrimų, tuščių alaus bokalų (kurie stebuklingai išnykdavo prieš mums traukiant ryte užimti kokią nors būtiniausius poreikius tenkinančią eilę). Daug visko. Be abejo, tai vargina. Tačiau, grįžę namo ir išsimiegoję, pradėjome galvoti, kad vis dėlto tai buvo unikalios atostogos ir kad būtinai reikės važiuoti vėl.
Kadangi iki kitų metų dar toli, papasakosiu apie svarbiausią – muziką. Kaip jau minėjau, koncertų buvo daugiau nei pakankamai, jie vyko vienu metu 24 skirtingose scenose ir palapinėse, todėl su visais savo geriausiais ketinimais ir didžiausiu noru į viską tikrai nespėjome. Kiekvieną dieną sudarinėjome programą, aukodami mažesnio žinomumo (bet ne mažesnio įdomumo) kolektyvus scenos gigantams, tokiems kaip THE CHEMICAL BROTHERS, UNKLE, NINE INCH NAILS ar TOOL, bet tuo pačiu kartais spėdami bent viena akimi išvysti (turbūt jau paskutinį kartą) Cesarią Evorą ar kamerūnietį Manu Dibango.
Pirmoji diena. Prasidėjo su trenksmu ir ritmu, užstrigusiu visame kūne: Pasaulio muzikos scenoje pasirodė japonų būgnininkai GOCOO. Vadinami “ritmo akrobatais” ir “žemės drebėjimu”, jie tikrai pateisino tokius atsiliepimus, palikdami vieną stipriausių viso festivalio įspūdžių. Po trupučio kubietiškos muzikos iš Sierra Maestra, patraukėm į Main stage pasižiūrėti, dėl ko ten visi alpsta – Manu Chao. Minioje aplink save mačiau ne vieną laimingą veidą, kartojantį dainų žodžius, bet asmeniškai likau nelabai patenkinta popsinėmis melodijomis, todėl nuskubėjom į vieną labiausiai lauktų koncertų – UNKLE. Šie nenuvylė, tačiau dulkių ir dūmų kiekis viršijo visas leistinas normaliam kvėpavimui normas, todėl po kiek laiko nusprendėm, jog ir lauke neblogai girdisi. Dienos numero uno nusivylimas – dėl sumaišties ir atstumų nepamatytas Salif Keita – iki šiol sąžinė graužia.
Antroji diena. Prasidėjo saule, bet popiet truputį palijo, kas ryškiai sumažino dulkių kiekį ore ir palengvino tolesnį egzistavimą. Ši diena ypatingai nudžiugino mano draugę ska ritmais iš britų-kubiečių-jamaikiečių grupės SKA CUBANO. Vėliau grojo tradiciškai apsirengę Tinariwen vyrai iš Mali: rūbai įsiminė, o štai muzika – nelabai (štai ką reiškia per geras sceninis įvaizdis!). Nors jau turėjo prasidėti THE CHEMICAL BROTHERS, likom prie World Music stage dar kelioms minutėms iš pagarbos “basajai divai” Cesarijai Evorai – greičiausiai tai buvo paskutinis šansas išvysti šią 66 metų muzikos legendą iš Cape Verde. Tačiau teko palikti ir ją su jos vidutinio amžiaus gerbėjais ir paskubom lėkti į THE CHEMICAL BROTHERS užvirtą elektroninės muzikos ir vaizdų sūkurį. Prisipažinsiu – esu “vizualus” žmogus, kurį labiausiai veikia matomi, nei girdimi dalykai, todėl iš gigantiškų ekranų skriejantys veidai, arkliai bei vabalai iki šiol stovi prieš akis.
Diena numeris trys. Diena su ženklu FUSEDMARC, nes tai buvo pirmieji lietuviai, pasirodę Sziget festivalio scenoje (ar minėjau, kad festivalis egzistuoja jau 15 metų?). Kadangi jų įspūdingam pasirodymui reikia tamsos, dienos šviesoje aplankėm Main stage, norėdami savo akimis pamatyti Laurent Garnier, na ir gal PINK šiek tiek. Nevertėjo. Garnier skambėjo ne daugiau kaip foninė muzika, todėl netrukdė gurkšnoti pigų vengrišką vyną bei jogurtą, o kodėl pasilikom Pink scenos prievartavimui – apskritai didelis klausimas. Per MTV ji atrodo geriau, bet vis dėlto ne tiek gerai, kad būtų verta to klausytis.
Laukiau FUSEDMARC koncerto prie Bahia stage, kai pradėjo krapnoti – tai traukė daugiau žiūrovų, anksčiau apie juos negirdėjusių, bet vėliau nenusivylusių. Pasirodymas buvo visiškai magiškas, nors ir stebėjau jį pro dviejų fotoaparatų objektyvus, garsas persismelkė per visą kūną, o didelis ekranas už Cilia nugaros nunešė į VJ Syrthos sukurtų videoinstaliacijų gelmes… O po to buvo AUDRA. Atrodė, kad dviejų valandų liūtis su nuolat besikartojančiais žaibais niekada nesibaigs. Namo į palapinę bridom apsivynioję plastikiniais maišais, iki kauliuko vandeny ir dėkojom gamintojams už neperšlampamą palapinę.
Ketvirtoji diena. Pasitiko nedrąsia saule ir žinia, kad paplūdimyje netoli mūsų palapinės rasta II Pasaulinio Karo bomba, todėl gerbiamoji apsauga prašo visus skubiai pasitraukti iš įvykio vietos. Ką gi, juk mes norėjom nuotykių? Bomba buvo sėkmingai deaktyvuota, bet nuo lietaus upė pakilo ir vietoj puikaus paplūdimio liko tik siaura akmenukų juostelė. Muzikine prasme diena pasižymėjo NINE INCH NAILS koncertu, vėl gi su įspūdingai švytinčia scena, o visi kiti įvykiai tiesiog išgaravo iš atminties. Norėčiau manyti, jog diena praėjo gerai.
Diena penktoji, bet ne penktadienis. Nukeliavom į miestą (festivalis vyksta saloje, bet iki Budapešto centro reikia važiuoti visuomeniniu transportu, kurio sistema labai įdomi, bet ne apie tai) į garsiąsias termalines vonias. Tai buvo iš tiesų kaifo viršūnė – po šaltų Szigeto dušų ir juodų nuo dulkių kojų negalėjom įsivaizduoti nieko geresnio, kaip mirkti nesibaigiančiame kiekyje įvairiausių temperatūrų ir koncentracijos mineralinio vandens voniose. Tačiau už tai teko brangiai sumokėti – pavėlavimu i Sinead O’Connor ir FAITHLESS. Viską atpirko vienas (mano manymu) geriausių viso festivalio koncertų – Eric Truffaz Quartet feat. Ed Harcourt: papirko Truffaz’o “kuklumas” scenoje ir begaliniai muzikos horizontai… buvom taip arti, taip arti…
Diena šeštoji. Nuo ryto visi aplinkui svaigo apie TOOL, todėl apie nieką kitą kalbos nebuvo. Pakeliui pamatėm gabaliuką laplandietės Mari Boine pasirodymo, savo laiku dainavusios su Peter Gabriel ir Jan Garbarek. Po įvairaus plauko kubiečių ir afrikiečių šiaurietiška muzika ir Mari rankos-sparnai buvo lyg gaivinančio vėjo gūsis. O toliau… nespėjo sutemti, kai prasidėjo masinis bėgimas į TOOL koncertą. Prisipažinsiu (ir tenesmerkia manęs TOOL fanai) – tai nėra mano muzika, bet buvo įdomu pažiūrėti į savo srities profesionalus. Ir vėl pritrenkė scena – didžiulis veidas iš “Lateralus” albumo viršelio plius video instaliacijos šoniniuose ekranuose. Bet – ir vėl negaliu sau atleisti – per tą sumaištį praleidom tuo pačiu metu vykstantį GUSGUS koncertą! Echhhhh…. iš nevilties nuėjom klaidžiot po gigantišką labirintą su keistais veikėjais, kažką pasakojančiais apie mūsų likimus…
Septintoji diena, kurios jau nebebuvo. T.y. saulė pakilo kaip visada, bet mes pasitikom ją besipakuodami ir bandydami išvažiuot iš palapinėmis užpildytos stovyklos. Vėl nakvynė Slovakijoje, vėl krentančios žvaigždės ir vengriškas vynas iš butelio. Namai buvo sėkmingai pasiekti kažkelintą dieną nuo kelionės pradžios. Bet tai jau visai kita istorija…
Komentarai